Kiek dar pavasarių pajėgsiu aš surasti maldai,
Kurie ateina svaigūs, nekviesti, neramūs?
Juk mano sielos jau apgriuvęs senas namas
Išklypusiais langais ir spynos, pakeistos daug kartų,
 
Laukujų durų atvertų... Numintas slidus slenkstis –
Žymė – ne tik žydėjimas anapus...
Išties netgi pernykštis pilkas, sausas lapas
Jį peršoka lengvai – lyg priminimas, kad nublanksta
 
Bet kas – pasiekęs savo ribą... Saulės  dỹgsniai
Susiūs nušiurusios maldaknygės viršelį.
Atversiu ją, nors paryčiais vis viena šąla.
 
Nekursiu židinio – palauksiu... Pasiliksiu
Tik „Tėve mūsų“ antrą – galutinę – dalį,
Nes nežinau, ar Tavo karalystėj žalia...
 
2018 m. balandžio 11 d.