Odė sau, arba kai vietoj smegenų skylėta paklodė

Atsivėrimas, atvirumas gal sutrumpins nuotolį
Ir nebeliks barjerų – tik lygi trasa.
Tačiau daugkart didesnį jausi viduj sopulį,
Kai dviveidystė pereis ten basa.
 
Jai neskaudės net padų, kojų – elgeta įpratusi
Stabdyti viską, ką sutiks tame kely,
Ir apsimest šluba, kad gautų važiuot ratuose –
O tu nuskurusių visad gaili...
 
Tik kąsnio, žiauberės prašys, bet duosi visą kepalą –
Na, argi gaila, kai pilni kviečių laukai,
Kuriuos tu pats apsodinai... Nors Viešpats nebara,
Kada bedvasį kumečiu laikai.
 
Deja, apsirinki labai... Lieki ne savo vietoje –
Vadžias pasiėmė pasiimta kely...
O užkamšyt skyles atmintyje skylėtoje
Iš dulkių plutą numestą keli.
 
Tau pikta, apmaudu... Ir vis galvoji – šitą tvarinį
Derėjo varnų baidykle palikt laukuos...
..........................................................................................
 
Žmogau naivuoli, kol paikas mintis tu derini –
Dar tuzinas dviveidžių apkukuos.
 
2018 m. kovo 8 d.
kaip lietus

2018-04-09 12:24:51

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2018-04-09 22:26:21

Prieš kelias dienas ir aš susidūriau su apkukuojančiais dviveidžiais. Tokia jau ta visuomenė – ištiesi delną, nukas iki peties.

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2018-04-09 14:12:15

Lyg pro atvirą langą, liečiu rankomis dangų,tarp baltų debesų juodą tašką matau, juk tai paukštis sparnais, kelia dangų...gal kas nors apsiriko, taip manau.

Vartotojas (-a): Eiliuotoja

Sukurta: 2018-04-09 13:59:14

Šičia giliau, nei pasakyta, nors pasakyta daug...