gruodžio 13

Santrauka:
po ilgo laiko bandymas rašyti, daug manęs, daug tikrų emocijų, bet klausimas, kiek literatūriška tai ir paveiku
Jos plaukai buvo šviesūs ir akys mėlynos, kartkartėmis nešiojo akinius, tuos, tokius su pagerintais stiklais, kad fotografuojant neblizgėtų, plaukus rišdavo į uodegą, nes taip patogiau, nesidažė, per daug nekreipė dėmesio į tokius bereikšmius dalykus. Atvirai kalbant, nebuvo ji labai graži ar pasitempusi, bet žavėjo noras gyventi nepriklausomai nuo aplinkos ir jos spaudimo.
Ji gimė žiemą, gruodžio tryliktą, tada stipriai snigo ir pustė.
Tiksliai nepamenu pirmo mūsų susitikimo, bet nuo pat pradžių pajutau tarp mūsų esant kažką bendro. Jei atvirai, per daug nesigilinau ir nesiaiškinau, kas taip traukė bendrauti su ja, turbūt tiesiog pasidaviau pasroviui. Čia panašiai kaip šiltą saulėtą dieną nuėjus prie upės: arba jauti troškimą leistis srove, arba kažkas stabdo ir lieki stovėti ant kranto. Aš pasirinkau plaukti.
Srovė šilta ir maloni, dirginanti kūną ir atnešanti malonius jausmus, apglėbianti, užpildanti, kvepianti. Žinot tą jausmą, kuris užplūsta ankstyvą pavasarį, kai varvekliai tirpsta, pumpurai po truputį kovoja dėl kiekvieno saulės gurkšnio, gamta gaivi, budinanti ir skatinanti būti joje. Taip jaučiausi kartu su ja. Gyvenome laisvai, ganėtinai neįpareigotai, bet visada jautėme bendrą srovės pulsavimą, ritmą, šokį. Šokdavom daug, grįždavom paryčiais saulei budinant miestą. Ji be galo gražiai šoko, ilgi plaukai skraidydavo aplinkui, įtraukdami šokiui kitus, galbūt nedrąsesnius šokėjus. Sklisdavo šiluma, energija, aš pasiduodavau jai. Negaliu meluoti, retkarčiais norėdavosi atsitraukti ir stabtelti, panašiai kaip irkluojant valtį, viena ranka skatina judėti tolyn, bet kita tyliai kuždėdama prašo poilsio. Dažniausiai irkluoji toliau. Ignoruoji tinginę ranką, nes jei tikslas plaukti, reikia judėti.
Mūsų valtis, sakyčiau, judėjo tolygiai tikrai ilgą laiką. Aš gal buvau ta tinginė ranka, bet stengiausi neatsilikti, norėjau pajausti tai, ką juto ji – begalinę meilę gyvenimui ir norą iš jo pasiimti viską. Mąsčiau, kad reikia vis labiau stengtis, kad reikia išmokti taip jaustis, o tada jau bus lengva, malonu ir natūralu. Nuostabūs aktyvūs rytai, bėgant krosiuką paupiu, vėjui glostant, orchidėjos ant palangių, švara ir gaiva, galų gale ramybė ir žinojimas, ką ir kodėl darai. Galvojau, kad tereikia truputį pasistengti ir aš būsiu nebe tinginė ranka.
Naivu. Naivu. Naivu. Reikėtų šitą žodį dažniau kartoti ir girdėti. Bet kol srovė ganėtinai šilta, kol iš esmės plaukti malonu, gal retsykiais užkliūna viena kita žolė, bet atpainioji ją ir gali judėti toliau, juk viskas gerai? Ji planavo laiką, dėliodavo pliusiukus prie padarytų darbų ar nuveiktų veiklų, jos veidą papuošdavo šypsena, skruostai lengvai parausdavo, lengvai atsidususi ji visada susipindavo kasą ir priklausomai nuo noro ir nuotaikos įsipildavo vyno arba pažiūrėdavo gerą romantinį filmą. Matot, ji turėjo teoriją, kad maitinti reikia ne tik skrandį, kuriuo ji turbūt rūpinosi geriau nei daug kas rūpinasi šunimi, bet maitinti reikia ir sielą. Turiu prisipažinti, niekaip nesupratau, apie ką čia. Man užtekdavo gerai pamiegoti, kaip nors spėti viską laiku, užsiimti tuo, kas sava ir jau žinau, kad malonu. Nenorėjau rizikuoti, nemačiau prasmės.
Tądien lijo ir buvo bjaurus oras. Ji jautriai reaguodavo į tai ir mūsų upė norom nenorom atvėsdavo, anksčiau maloniai dirginusi srovė tapdavo tiesiog pakenčiama ir kamuodavo jausmas, kad kažką reikia daryti kitaip. Nežinau, ar ir ją kamavo panašios mintys, bet tądien ji vakare nepirko vyno, nežiūrėjo filmo, ji apsirengė, įsipylė vandens kaip visada ir pasakė eisim pasivaikščioti. Situacija tokia: lauke gal minus dešimt, pučia vėjas, viskas sustingę ir apšalę, miestas pustuštis, visi šiltai būna ir džiaugiasi, kad nebereikės niekur eiti, ir čia stovi ji, sakydama, kad eisim iš namų. Turėjo net aiškią viziją kur. Ant užšalusio ledo pavaikščioti. Žinot, tą akimirką man pakirto rankas ir kojas, jai ištarus žodį ledas, jis suveikė kaip koks burtažodis ir upė pradėjo trauktis, stingti, šalti. Nesuvokiau to protu. Atrodo, kažkas paprasto, kas čia tokio, bet taip nebuvo.
Stovėjau kambaryje, kuriame plius dvidešimt, o purčiausi tarsi jau būčiau lauke, tarsi jau būtume ten, realiai labiau ji būtų –  džiaugtųsi kiekviena akimirka, jai gera ir lengva, nuotaika puiki ir kažkur šalia aš. Sakyčiau jai, kad jau gana, kad šąla kojos ir rankos, kad gana čia kvailioti, einam namo susišildyti. Ryškiai mačiau ir tą vaizdą, kaip jos veidas buvęs įkaitęs, atšąla, ji nenori parodyti, bet nuliūsta ir vilkdama kojas eina mano drebančio kūno pusės link.
Nemiegojau, bet sapnavau, nes kaip apsisprendžiau vis dėlto eiti kartu su ja, negaliu atsiminti. Pamenu tik jausmą grįžus. Ne, tai nebuvo jaukumas, ramybė, gerumas grįžus. Nekvepėjo keksiukais ar kakava, negrojo rami muzika. Tai buvo stingdantis užšalusios upės šaltis, tai buvo nebe viena, bet dvi tinginės rankos ir vidury ežero stovinti valtis, tai buvo miško trobelė, pro kurią tik kartais praeina briedis arba stirna, kurioje yra židinys, bet nėra malkų ar rankų malkoms prinešti, tai buvo šaltis ir aš tame šaltyje. Ir nežinau, kas man buvo ne taip, kodėl ji atsigavusi, švytinti ir laiminga, kodėl jos akyse kibirkštys, o maniškės stingsta, kodėl jos irklas juda, o maniškis nenori judėti visai.
Stovėjau kambaryje, kuriame plius dvidešimt. Ji gėrė arbatą su cinamonu, po truputį leido vandenį voniai. Girdėjau, kaip lašai krenta, įsivaizdavau, kaip jie jungiasi į vieną, kaip formuoja kažką bendro, atsiminiau, kaip jaučiausi aš, kai susipažinom, vis dar negalėjau pasakyti, kada tai buvo, bet jausmas buvo tikrai toks. Gerai jutau ir žinojau tai. Ir tuo pačiu metu jutau, kaip mūsų upė artėja prie išsiskyrimo. Įsivaizduokit pačią gražiausią srauniausią upę, pilną gyvybės, šurmulio, pilną gražiausių augalų, atrodo, tokį nedalomą vientisumą. Ir tada įsivaizduokit, kaip ta upė pasidalija į dvi dalis. Nėra nieko skaudesnio.
Skausminga iki negalėjimo, viduje chaosas ir netvarka, vėl jausmas, kad man kažkas ne taip, nes jai gi viskas gerai ir mes nesipykom. Galbūt čia mano klaida, galbūt reikalauju kažko iš jos, bet atrodo, kad ne. Galvoj tarsi sprendžiau lygtį, realiai neturinčią sprendinių. Tokia lygtis gali turėti tik aibę. Akivaizdu, man nepavyko.
Užšalusi upė nesiskiria ir tam, kad skirtųsi, pirmiausia turi ištirpti ledas...
Užsikaičiau arbatos. Įsidėjau cinamono ir atsisėdau šalia jos. Rami akimirka, štilis, bendras garavimas, bet nebe kvėpavimas, jausmas kaip ežero centre sėdint valtyje ir stebint, kaip nuo kranto parplaukia juodi debesys, jauti, kad jau tuoj tuoj prakiurs, vanduo siūbuos ir žolės plaks krantą ir tu nespėsi parplaukti sausas į krantą, net jeigu irkluosi visomis jėgomis.
Karšta arbata ir po truputį tirpstanti upė. Pajutau, kad jau galiu kalbėti. Bet vos pradėjau žiotis kažką sakyti, ji pertraukė mane ir tiesiog pasiūlė savo irklus man. Pasimečiau. Tu negalėsi plaukti be jų, nebūtinai mūsų upe, tu išvis negalėsi plaukti, aiškinau jau visą vakarą. Arbata aušo, cinamono dvelksmas buvo vos juntamas, kol nebebuvo justi išvis, užslinko naktis, išleidau vonią ir užmigau.
Šiandien kambaryje plius dvidešimt. Gruodžio 13 diena. Veidrodyje matau šviesiaplaukę, mėlynakę merginą. Dar susitiksim, sakau, susitiksim, sako ji. Kai snigs ir pustys. Kai bus šalta. Ji visada bus ten.
Pienių Bitė

2018-04-04 23:21:10

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2018-04-06 14:36:50

daug manęs, daug tikrų emocijų
Apie literatūrą, paveikumą... Galima tik įtarti sumanymą. Vietomis ir aiškiau matyti susiliejimo su kita (nepažinta, pažinta, esančia, nesančia, įsivaizduota?) kontūrai. Bet visuma – srovės ir sūkurių nešama. Gražus chaosas.
Rankraštuky persižiūrėkit skyrybą ir kitus rinkimo netikslumus :D (čia kažkiek pataisiau).