Pažinau ją iš karto. Neužmirštas veidas,
Kaip anuomet  – nustebus raukšlė ant kaktos,
Ligi skausmo pažįstamas lūpų rausvumas,
Besišypsančios mažos duobutės žanduos.
 
Tik kasos... Garbanotų kasų nebeliko,
Vietoj jų – trumpai kirpti, dažyti plaukai,
Ir akys... Žiburių šviesos jose prigesę,
O lazurito mėlis išplaukęs visai.
 
Nesvarbu. Man visai nesvarbu, kaip atrodai,
Man svarbu tiktai tai, kad pas mane grįžai.
Gal sugrįžti paragino manosios maldos,
Gal atbudę anų dienų svaigūs kerai?
 
Dar vanduo mūs kastam šuliny neišsekęs,
Dar žolėm neužžėlė praminti takai.
Aš matau, kaip mes jais besijuokdami bėgam,
O tu savąją ranką manoje laikai.
 
Tačiau kelio gale – lyg griovys, lyg bedugnė,
Tarsi logiška mano vilčių  pabaiga.
– Prisispausk, apkabink, mes kartu, mes nežūsim, –
Aš šaukiau, kolei sapnas nutrūko staiga.