Kartais pamirštam

Santrauka:
Jau ne pirmąsyk bandau eiliuoti, rimuodamas porinių bei neporinių skiemenų skaičių turinčias eilutes, kad įrodyčiau (nors kam čia įdomu, man taip atrodo, bet bent jau pats sau... :) ), jog taip galima daryti neprarandant ritmo, nors iš tiesų toks derinimas prieštarauja klasikinės eilėdaros principams. Visgi panaudojus tam tikrus sąskambius bei dar kai ką..., įmanoma nepamesti ritmo.
Meldžiamės kartais, o kartais pamirštam –
Žinom – naktis bus, diena bus, bus rytas...
Viešpaties pirštas! Viešpaties pirštas! –
Saulę pakėlė ir saulę nurito...
 
Turime valandą, mirksnį, sekundę,
Net negalvodami, kiek dar mums liko –
Mingam ir bundam, mingam ir bundam...
 
Motinos įsčiose kūdikis klykia –
Žemę pajausti, joje pasilikti
Nenupėduojant, bet pėdą įminti –
Meilę ne pyktį, meilę ne pyktį...
 
Visgi bandyk nuraminti tu mintį –
Argi svarbu, kiek ilgai teks išbūti,
Jei amžinybė menkiau nei truputis?
.......................................................................
 
Viešpaties pirštas! Viešpaties pirštas! –
Žolę prikels, kad matytum ją mirštant...
 
2018 m. kovo 24 d.
kaip lietus

2018-03-26 00:52:31

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-03-26 12:49:25

Puikios eilės.
Tokia jau ta gyvenimo tikrovė.

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2018-03-26 12:19:57

Viešpaties pirštas! Viešpaties pirštas! - žolę prikels, kad matytum ją mirštant... Tokia pasaulio logika.

Vartotojas (-a): Laũmele

Sukurta: 2018-03-26 12:05:05

Man patiko...
 

Vartotojas (-a): Gelmė

Sukurta: 2018-03-26 09:32:01

Prasmingos, egzistencinės eilės...