Na, ir kas – jau nesvarbu –
Vakar dieną dangūs vėso.
Ant vaivorykščių laibų
Šitas rytas ves į šviesą!
 
Pjauna saulės spinduliai
Platų ratą ledo upėj –
To, kas buvo, nebereik,
Nebereikia to, kas trupa.
 
To, kas šąla akmenim,
To, kas slegia ir skandina...
Tu esi juk su manim –
Lūpos – žãros, akys – lino.
 
Prabundu ir užmiegu
Aš raudonio palytėtas.
Ir be debesų danguj
Nėr šešėlių siluetų.
 
Speigo nejuntu žvarbaus –
Žiemą pusnys švelnios, baltos.
Lietūs rudenio nupraus
Delnus man, o ne asfaltą.
 
Dingo vasaros sausra –
Pievų spalvos šiltos, ryškios.
To, kas buvo, nebėra,
Nors turiu aš viską, viską.
..............................................................
 
Nepritrūksiu praeities –
Gimsta paukščiai, kad pakiltų.
Vėl pavasaris išties
Tavo rankom Vaivos tiltus.
 
2018 m. kovo 21 d.