Rašau plunksna, įmirkusia rašalu,
Skaidriu rašalu savo širdies.
Ji po mintį, po sakinį atneša
Ir su vakaru kviečia prisėst...

Aš prašau žodžio būt mano tiltu,
Jungt tikrovės ir sielos krantus.
Kad ir kokia audra besukiltų,
Ji praeis, vėl dangus bus ramus.

Juk žinau – žodis myli ir teisia
Tarp eilučių – tiek daug paslapčių.
Kai pūku virsiu, vėją įleisiu,
Kad nuneštų virš jūrų plačių.

O gal akmeniu smėlio dykynėj –
Nežinia – užpustys ar atkas...
Nuviltuosius dar sykį nuvylę
Mazgos debesys žodžiams rankas.

O aš plunksną –
Dar kartą į rašalą
Ir dar kartą – dalelę širdies...

2018 m. sausio 29 d.