Santrauka:
Fotomenininkui Jonui Strazdauskui už jo sugaudytus ir albuman „Žemaitijos rūkai“ uždarytus rūkus.
Ir bundančiai Žemei.
Dabar ir aš turiu
Po rūko saują ryto išrišimui,
Ir dieną –
Dar be spindulių,
Kai kontūrai ryškėti ima...
Vien pirštais čiuopdama brendu,
Kur nematyti horizonto vietos.
Viršūnėmis miškų plačių
Veduos save,
Galiu gėrėtis,
Kaip sutelpa delne žmogaus
Laukinio ryto kvapas.
Akimirka – dangus nuraus,
Nustebs, sakytumei nematęs,
Kokia jo žemė nuostabi,
Kada gyvenimui pakyla!
Tu užantin miglas renki,
Užleidi vietą saulei
Tyliai...
2018 m. kovo 17 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-03-21 09:07:57
Prasmingos eilės.
Aušra – tai vilties, jaunystės, galimybių išsipildymo, naujos pradžios simbolis, o rūkas – reiškia paslaptingumą, sumaištį.
Vartotojas (-a): Gelmė
Sukurta: 2018-03-20 13:39:28
Tiesiog idealus iki smulkmenų kito autoriaus įsikūnijimas Jūsų eilėse... Dar brūkšnį pamiršote nubrėžti prieš paskutines tris eilutes...
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2018-03-20 13:13:46
Gražu...
Vartotojas (-a): poeta
Sukurta: 2018-03-20 11:54:57
Taip, mūsų gyvenimai - tai uždanga pakyla, tai leidžiasi
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-03-20 11:33:02
Džiaugsis fotomenininkas, jei perskaitys.
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-03-20 11:24:01
Puikios eilės bundančiam rytui...
Vartotojas (-a): Laũmele
Sukurta: 2018-03-20 10:36:16
Skaičiau kelis kartus... labai patiko.