Ir atstumai,
Ir laikas mus gena,
Bet yra, ko pamiršt negali –
Juk dar mėnuo už lango ne senas –
Atspindžiai tik raukšlėti, žili...
...................................................................
 
Kadais širdys mūs rožėmis pynės –
Ne spygliais, bet švelniu rausvumu.
Ir lingavo kasvakar sūpynės
Prie namų...
 
Buvo šilta, ramu,
Kad, atrodė, nereikia jau nieko –
Netgi to, ką turėjom ar bus –
Kas lyg rūkas ant ežero miega,
Kas lyg saulė iš ryto prabus,
Kas skaičiuoja paras bei suskaido
Į dalis...
 
Ir galbūt padalys –
Į laimingus ar rūškanus veidus,
Į šypsniùs, į žodžius gal kelis,
Ką galbūt išsineš ir nerodys...
 
Arba rodys, bet liesti neleis,
Nes vis tiek kada nors ateis gruodis –
Be žiedų, vien su šerkšno spygliais.
 
Tačiau tai, kuo mes dar nepasenom, –
Nuogom rankom iš speigo keli...
.........................................................................
 
Ugnim žiedlapiai rožės rusena
Ir mes vėl netoli, netoli...
 
2018 m. kovo 17 d.