Kunigiškių Faustina

        Fausta, Faustina… o, koks įstabus vardas!.. O kerinti juodų plaukų kasa užkritusi ant balto peties, kurį Apolinaras mato savo vaizduotėje, kai Fausta pasilenkia prie plaukiančių melsvų linų. Ji suima baltais, nei kiek nuo darbo nesudiržusiais, kaip kitų darbininkių, delnais jų kuokštą ir rauna... Faustos akių spalva susilygina su dangišku linų mėliu.
        Dvarininko Rimkaus sūnus Apolinaras sėdi ant kalvelės, šalia beržynėlio, nuo kurio slėnin driekiasi linų laukas, pasistatęs molbertą, dėl akių, kad tėvas neklausinėtų, ko jis čia kelinta diena tinginiauja, ir stebi kaip Fausta rauna linus. Ten daug moterų, ir jaunų, dar nepatyrusių vyriškų rankų tvirtumo, ir pagyvenusių, visko mačiusių. Bet Apolinaras mato tik ją. Fausta vilki išbalintą lininę bliuzelę, jos tik vienos tokia balta, mažomis spalvotomis našlaitėlėmis, pačios išsiuvinėtais rankogaliais, segi ilgą lininį sijoną. Apolinaras dar nėra regėjęs gražesnės merginos.
      Tėvas, vietinio dvaro valdytojas, norėjo, kad sūnus taptų gydytoju ar bent jau ekonomistu. Bet, prieš dvidešimt penkis metus ko gero ir buvo nulemtas sūnaus gyvenimas, mat, prasidėjus pirmagimio gimdymui, Rimkuvienei prireikė kviesti gydytoją iš Kamajų, nebeužteko pribuvėjos. Apolinaras gimė silpnutis, pridusęs. Visi dvaro žmonės sulaikę kvapą laukė kūdikio klyksmo, ir sulaukę, lengviau atsiduso. Mat ir dvaro žmonės, ir paprasti darbininkai labai mylėjo šeimininkę. Ji buvo minkštos širdies, kiekvieną paguosdavo, ranką paspausdavo sunkiau besiverčiančiam, gerą žodį pasakydavo. Gimus sūnui, kai jau abu su motina atkuto, kai jau raudonis sugrįžo į žandus, visi kas tik galėjo ėjo sveikinti ponios ir mažojo ponaičio.
      Apolinaras augo būdamas silpnokos sveikatos, neatsparus ligoms, vos ne kiekvieną rudenį, žiūrėk jau ir važiuoja gydytojas su bričkele dvaran. Berniukas buvo linkęs prie meno, gražiai piešė, deklamavo eilėraščius, garsiai skaitė pasakas, o kai paaugo ir pats pradėjo kurti: pradžioj vaikiškas, apie laputę, meškutę, paskui jau ir berniokiškas, apie žirgus, karus, kardus.
      Apolinaras nebuvo gabus mokslams, jo netraukė tėvo išrinktos profesijos, jis norėjo piešti. Bet tėvas, senasis Rimkus, nenusileido. Nuvežė Kaunan ir liepė mokytis ekonomistu, dvarui bus naudingas.
      Pirmus mokslo metus Apolinaras šeip taip įveikė. O paskui sveikata visai suprastėjo. Ištikus stipriam priepuoliui, viduržiemy, ligoninėje pragulėjo beveik porą mėnesių.
      Mokslai nusitęsė. Dar pusmetį atsimokė, ne kaip kitaip, atsimokė, nes vietoj knygų ir studijavimo, beveik kas vakarą eidavo į parodas, o pavasarėjant įpirko ir dažus su molbertu. Tada jau visi vakarai būdavo užimti. Tai, žiūrėk, prie Vytauto bažnyčios palei Nerį pasistatęs molbertą piešia, tai kur ant Kauko laiptų, ar šalia Ąžuolyno. Pradėjo ir parodose dalyvauti, ir vieną kitą paveikslą jau parduodavo. Epilepsijos, kaip daktarai jam nustatė, priepuoliai, neleido rimtai gilintis į ekonomikos mokslus. Tad ištvėręs dar metus, grįžo dvaran. Neramus, nuleidęs galvą, bijojo tėvo, bet su laime širdyje ir su nemažu ritiniu drobių.
      Rimkus daugiau vaikų neturėjo, tai gi nusileidęs Rimkuvienės priekaištams, kad vienintelį sūnų praras, sutiko, kad ir tų poros metų praleistų Kaune, užteks dvaro ekonomo padėjėju dirbti.
      - Faustina, aš ne koks dailininkas, bet kaip ir turiu jums grąžinti, nes tai jūsų, - sustabdęs merginą būryje moteriškių, einančių iš linarautės, ištiesė popieriaus lapą su merginos atvaizdu.
       Mergina nustebusi pažvelgė Apolinarui į akis ir nuraudo, kaip čia dabar, ką moterys pasakys, šeimininko sūnus ją šnekina.
      - Kad nežinau...
      - Imkite, prašau, jei jums patiks aš dar nupiešiu.
      - Kad nežinau... - nedrąsiai paėmė gražiai įrėmintą nedidelį paveikslėlį, su linų lauku...
      Apolinaras kiekvieną savaitę, einančią su moterimis iš darbų, sustabdydavo Faustiną ir įduodavo jai paveikslėlį. Tik pirmas buvo įrėmintas, šitie jau ne. Jau ir Faustina pradrąsėjo ir ne taip moterų gėdijosi.
      O rudenį, Apolinaras, pasitaręs su tėvais, pakvietė ją vakarienės dvaran. Jos tėvų nereikėjo atsiklausti, dar maža būdama Faustutė liko viena kaip pirštas, liga tėvelius pasiglęmžė. Patiko mergina ne tik dvaro šeimininkei, bet ir griežtajam Rimkui. Nieko nelaukę, rudeniop, ir vestuves iškėlė, nedideles, bet pradžiuginusias visus dvare dirbančius, ir linksma buvo, ir pavalgyti už dyka gavo. Ir vien iš atsidavimo gerajai poniai, žmonės nešė jaunavedžiams ko tik negailėjo ir linkėjo ilgų gyvenimo metų ir daug vaikučių, taip visiems reikėjo, kad dvare skambėtų krykštavimai ir juokas. Ir Rimkuvienė nusiramintų, neliktų viena su vyrais.
     Faustinos su Apolinaru santuoka buvo tokia graži, tarsi plaukiantis linų laukas, tarsi jame nusileidę debesys, tyri ir skaidrūs. O už metų, gimus dukrelei, Apolinaras neilgai džiaugėsi savo laime, sveikata visai suprastėjo. Epilepsijos priepuoliai padažnėjo, ligoninėje pragulėdavo jau ir po mėnesį ir antrą. O kai jų dukrytei suėjo treji su puse, šaltą žiemos rytą, kai languose šaltis išpiešė našlaičių žiedus, Faustina su dukrele liko vienos.
     Toliau jų gyvenimas plaukė tarsi nužydėjęs linų laukas, nebekvepėjo, nebedžiugino, bet buvo gyvas ir nešė derlių.
Faustina be Apolinaro pragyveno gražų, ilgą, kupiną atsidavimo jų meilės vaisiui, dukrytei, gyvenimą. Mergaitės akys buvo visai ne mamos, ne mėlynos. Kiekvieną sykį Faustina jūros gilumos žalumo dukters akyse, matydavo savo vyrą ir buvo be galo jam dėkinga už savo gyvenimą.

    - Mamyte?
    - Ką, dukryte, vėl močiutės skrynelę išsitraukei?
    - Aha, o kodėl čia močiutė su juoda kasa, o čia jau balta?
    - O, žinai, dukryte, - susimąsčiusi mama prisėdo šalia mergaitės, - gyvenimas tai kaip metų laikai, pavasarį laikas gimti, vasarą sužydėti, rudenį derlių subrandinti, ateina laikas ir žiemai, atilsiui...
    - Tai močiutė paseno?
    - Ne, vaikeli, tai ne senatvė, tai tik pražilęs plaukiančių linų žydėjimas...
LaimuteM

2018-03-15 11:15:19

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-03-16 03:56:26

Išskirtinis vaizdelis. Man buvo netikėta, kad Apolinaras gavo tėvų  palaiminimą vedyboms.
Man labai patiko.