Vėjūkščiai įžūlūs

Drungnas vėjas nuo gyvasties kiautą uždžiūvusį rengia,
Iš pusnies upeliuko liežuvį iškišęs,
Nuogos šakos miškų tarsi šluotos per dangų –
Kaip be saulės įvyks šio pavasario Mišios?
Net ir mes – du karšinčiai – prasagstome kailinius
Po ištižusio sniego balas gandrinėdami.
Jau maniau, kad uždžiūvo jaunatvinės meilės,
Bet kažkas tavo žvilgsny ugnelę įskėlė.
Priglundu kiek plačiau atlapojusi apdarus,
Kad pajusčiau tavy atsigavusią sulą,
Ir šypsausi plačiai. Ne, būtis ši – ne pragaras,
Kol po kiautais dar lenda vėjūkščiai įžūlūs.
Nijolena

2018-03-13 07:19:59

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Saulėlydis

Sukurta: 2018-03-16 23:32:13

Kaip subtiliai žaisminga... Su paslėpta šypsena

Vartotojas (-a): Papartis

Sukurta: 2018-03-14 15:00:46

"Kaip be saulės įvyks šio pavasario Mišios"? Man patiko.

Vartotojas (-a): atkaklioji

Sukurta: 2018-03-14 14:13:57

O čia jau gerai, pavasariškai...

Vartotojas (-a): daliuteisk

Sukurta: 2018-03-13 07:45:26

Ačiū. Nors saulytės šį rytą nematyti, šypsausi, paskaičiusi tą išdykusį eilėraštuką.