Jau buvo nubėgusios vasaros miegas.
Jau buvo atėjusio rudenio rūkas.
Jau buvo visi, kurių šiandien nelieka,
O jų, net jiems būnant, tau niekad netrūko –
Galbūt nenorėjai sakyt niekam dėkui?
Vėlyvas pavasaris permainas žada...
Nors tu neturi pasilikti sau nieko,
Bet langus rytais vis dar padengia ledas.
Todėl nežinai –
Pasikeist ar galėsi,
Kai ruožai ant stiklo tikrovę suraižo
Ir, delną priglaudus, junti kokios vėsios
Praėjusios dienos –
Neturinčios braižo.
Nes jis susiliejęs, nes jo nepažinsi –
Juk valandos tirpo –
Pirma, paskutinė...
Tebuvo tik žingsniai, klaidinantys žingsniai –
Tiktai į save...
...............................................................................
Gal todėl neįmynei
Į vasaros dulkes, į rudenio molį,
Į sniegą žiemos (jis kaskart rečiau krenta...)
Tu pėdą gilesnę nei draugui, nei broliui –
Plaukei lyg upe nepasiekdamas kranto...
2018 m. kovo 12 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-03-14 14:01:01
Ne visiems lemta praeiti gyvenimą be klaidinančių žingsnių arba pasiekti krantą.
Tikėkimės , kad vėlyvas pavasaris neapvils ir sulauksime pozityvių permainų
Vartotojas (-a): Gelmė
Sukurta: 2018-03-14 10:23:37
Reikia tikėtis, kad vėlyvas pavasaris savo pažadus tęsės...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-03-13 10:26:23
Audroj pasiklydę, lyg lankstomi vėjo, save vien tik matom, kitų pasigendam, kai būna išėję.
Ir plaukiam upe, kol pasiekiame krantą, kuris toks status, kad išlipti nelemta...
Vartotojas (-a): eglute7
Sukurta: 2018-03-13 08:45:25
Plaukei lyg upe nepasiekdamas kranto...
Čia taip vyriškai suskėlei. ;)
Matyt, čia tiems, kurie visada paviršium plaukia? :)