Kur esi, kur slepiesi, mažytis žiedeli,
Nukritęs į žemę iš žydro dangaus?
Surasti tavęs jaunas kovas negali,
Negali pažadint iš miego gilaus.
 
Jau pavasaris verčia kalendoriaus lapelį,
Jau vartai saulužei atverti.
Kaip lazdynui sukraut žirginėlio spurgelį,
Pumpurams šilumos atsigerti?
 
Šaltas sniegas, o naktį ir speigas ledinis
Kausto viltį tavęs mums sulaukti.
Nenušvisti, atrodo, spalvotais žolynais
Net saulėtom Nevėžio pašlaitėm.
 
Žibuoklių žiedai, lyg prabudusios akys,
Mūsų žemės žaliuot ir žydėt pašauktos.
Nesušilti varnėnui, nepakilti plaštakei
Be pirmosios gėlės, mėlynos mėlynos.