Prieš užmiegant

~~Moteris, kuriai nereikėjo meilės. Išdidi. Stovi prieš veidrodį, šukuojasi tamsiame kambary plaukus. Šešėliai žaidžia, bėgioja grindimis ir sienomis, išsiskirdami ir virpėdami vėl susieja į vientisą tamsą, daro baldus švelnius ir paslaptingus. Dailus, jaunas, lieknas jos kūnas liejasi su prieblanda. Plazdanti žvakė apšviečia nuogas krūtis, liepsnos atspindžiai pasiekia jos nuogą pilvą, mirga rausvuose jos skruostuose, pasiekdami ir senos spintos duris, kartu su juodu, virpančiu jos šešėliu. Fotelis išnyra iš tamsos žvakei apšviečiant jo žalią drobę. Tamsiame kampe tirpsta naktinis staliukas. Nuosaiki, gelsva šviesa užlieja kambarį apšviesdama dalį baltos paklodės ir vėl prislopsta. Tirpstančio vaško kvapas ramina.  Aš liečiu jos kūną, odą, šlaunis. Bučiuoju... Mano ranka slysta jos kūno vingiais...  Jaučiu moters artumą, aurą ir kažkas dega giliai krūtinėje. Jaučiu, kaip eina iš proto mano širdis. Tačiau miražas čia pat išnyksta, ištirpsta mano vienatvėje ir vėl atgyja mano prisiminimuose.
Medžiai. Pro šalį plaukia nendrės... Tylu. Stiklinis ežero vanduo. Girdėti kaip laša nuo pakeltų, girgždančių valties irklų. Raibuliuoja, ratilai nutolsta ir išnyksta... Važiuoja traukinys drumsdamas ramaus vakaro tylą. Ir žinau, ji ten. Žiūri dabar pro langą vagono vienatvėje ir tuoj bus čia su manimi. Tas jausmas jaudina, vilioja ir aš plaukiu į tolį, į sapną... Sunkiais, girgždančiais yriais... Ir sapnuoju ją stoty, perone, kur virš galvų tęsiasi ilgi stogai, vaikšto pavieniai žmonės, būriuojasi, žiūri į švieslentes ir laikrodžius po stogu. Kur vėjas nuvaiko netikėtai paaštrėjusį alyvos kvapą, palikdamas beveik tyrą orą, kupiną nesuvokiamų, tolimų kvapų skambesio. Kur stovi traukinys, kur matyti blizgantys bėgiai ir kiti traukiniai. Tačiau ji išdidi, praeina pro šalį, kartu su traukinio keleiviais, kaukšėdama kulnais suirzusi nuskuba tolyn. Jos siluetas mažėja perono šešėliuose ir išnyksta. Lieku piktas, sumišęs ir nuviltas. Stotis ištirpsta, traukiniai susilieja į raudonas dėmes kartu su aidinčiais praeivių žingsniais. Vaizdiniai mainosi, aiškėja, ryškėja lango kontūrai, siluetas. Vaizduotė kuria nebūtus prisiminimus. Ir aš sapnuoju ją virtuvėje. Moteris, aromatinga ir gaivi, su naktiniais baltiniais stovėjo prieš langą apšviesta ryto žaros. Spinduliai žaidė švelniu raudoniu jos maloniam veide. Gražūs, garbanoti plaukai krito ant pečių ir driekėsi juodomis garbanomis iki pat juosmens, kvepėdami šampūnu... Ir aš jaučiau jos kūno šilumą, ir glaudžiausi... Švelniai, nedrąsiai, lyg ieškodamas neištartų žodžių. Atsisukusi ji šypteli, kažko paklausia. Ir mano atsakymas rodos ją džiugina. Atgijusiu veidu akimirką perbėga išdykusios mintys, palydėdamos kuklų šypsnį. Skruostai dar labiau rausteli, išryškėja švelnūs skruostikauliai. Ji vėl nusisuka užsisvajojusi, laiminga, rodos tokia miela... Bežiūrint į sunykusius medžius daugiabučių kieme, jos ranka paliečia mano nugarą. Ji slenka, sukasi apie kaklą ir lenda po marškiniais. Švelnūs plaukeliai kutena mano odą. Prisiliečia lūpomis prie manųjų ir paleidžia. Akimirką jos veide atsispindi paslaptis. Kaktoje išryškėja vertikali raukšlė virš nosies ir ji žiūrėdama į tolį susimąsto. Atsidūsta ir kiek nusivylusi vaizdu, užkaičia arbatinį. Stebiu kaip ji ant stalo dėlioja puodelius, ima cukrinę, dėžutę su arbata. Stebiu grakščius jos jauno kūno judesius. Jos mielą veidą... kvėpuoju jos kūno aromatu... Tebejaučiu jos lūpų skonį... Kai ji išeina, mažoje virtuvėje ant baltų sienų dar lieka žaisti rausvi saulės spinduliai.
Tuomet ji vėl pasirodo mažos virtuvėlės tarpduryje... Nuoga... Susižavėjęs mano žvilgsnis pakyla... Gėrisi dailiu moters kūnu, paliečia... Smalsios, žvitrios merginos akys tyrinėja, skaito mano veidą, juokiasi. Lūpos vypteli, patenkinta mano geismu išsiduoda plačia, šelmiška šypsena. Nuo kaistančio arbatinio snapelio į viršų palengva kilo plonos, besidraikančios garų gijos. Rausvi saulės spinduliai žaidė ant šviesaus medžio virtuvinių spintelių, ant stalo gražiai nuspalvindami baltą staltiesę. Spindėjo arbatos puoduku auselėse. Jos gražios, apnuogintos krūtys dabar viliojo mano žvilgsnį savo apvalumu, spenelių išblyškusiu rausvumu, nepatirtu prisilietimu. Ir tie juodi plaukai, krisdami ant jų garbanomis, darė jas dar labiau patrauklias. Ji stovi, vizgina „uodegytę“, vilioja akimis, meilės ir nuodingais nuogo kūno kerais. Ryto šviesoje jis atrodo toks paslaptingas. Kviečia... Suvaidinta glamonė užmigdo. Ir mes suartėjame į apsikabinimą. Jos nuogi apvalumai nekaltai prisiglaudžia... Ji ranka paliečia mano plaukus, glamonėja, taršo juos žaismingai suveldama. Tačiau tai teatras. Viskas netikra, laikina... Aš išeinu, išbėgu į vienatvę, į dabartį. Atsimerkiu. Guliu vienas lovoje, ilgiuosi to netikro artumo. Akys užsimerkia, akys atsimerkia. Prasiskverbusi gatvės žibintų šviesa užlieja kambarį. Raudoni akių vokai. Plazda užuolaidos, gaivus oro gūsis paliečia mano veidą... Aukštakulniai nuaidi nakties tyloje, skuba tuščioje gatvėje. Mano vienatvė klausosi išsigandusi, ji praveria užuolaidą, žiūri. Ten toli kita jos draugė. Aimanuoja, skundžiasi gatvės prieblandai pavargusios moters žingsniais. Ji akla ir nemato manosios. O, Dieve! Ji šaukia. Ir mano vienatvė pavirsta paukščiu. O ne! Jis atsimušė į lango stiklą. Dejuoja, dabar ji vaiduoklis piktas, vienišas, pasmerktas. Kažko ieško mano prisiminimuose. Žingsniai nutolo... Akys merkiasi. Svajos sugrįžta žydinčiu pavasariu. Maloniai pakvimpa alyvos, kvepia žydinčios gėlės, gudobelės... Mergina maloniu veidu stovi po žydinčia ieva, netikėtai atrasta tako pakrašty, apjuosta svaiginančiu, rūgščiu drėgnos žemės aromatu. Rodos ji aukšta, daili. Juodi plaukai banguoja, krenta garbanomis ant baltos liemenėlės. Ir aš tarp magiškų medžių, žaliuojančios gyvybės jaukume. Kvėpuoju... Širdis suvirpa, žvilgsnis nuslysta trumpu sijonėliu, merginos dailiomis kojomis. Trokštu... Šaukiu ją... Moteris atsisuka, žiūri, tačiau tai ne ji... Toji priklauso kitam. Ji ištirpsta parko šešėliuose. Už sedulos krūmo ir vėl ją atrandu.Vizgindama „uodegytę“ seksualiu salsos ritmu ji prabėga sodo vartelius. Greita, plaukuota vyriška ranka pliaukšteli per užpakaliuką, uždaro vartelius. Akimirką atminty išlieka smalsus to vyro veidas.
Stebiu juos pro sausmedžių gyvatvorę, veidu jausdamas plonas sumedėjusias šakeles. Kiemelis, balto namo pavėsy. Kepsninė, kieme mėtosi kamuolys, dar kažkas, staliukas su plastikinėmis kėdėmis, ant žalios pievelės numestas dviratis, gėlynai. Dideli namo langai atspindi baltintas obelis... Ji praeidama žvilgteli mano pusėn ugniniu liūtės žvilgsniu lyg kažką nujausdama. Lyg reikalaudama. Suima rankomis plaukus ir susuka juos į kuodą. Tuomet ji atsuka man nuogą, baltą nugarą. Vaiski oda išmarginta apgamų raštais. Išsilaisvina. Liemenėlė nukrinta ir ant nuogo kūno lieka vos įžiūrimos jos dirželių žymės. Kol ji taip vaikšto, apsinuoginusi, išdidžiai nepadori, mano akys tyrinėja jos nuogo kūno kreives. Vertina jauno kūno stamantrumą, krūtų pilnumą. Veidas priglunda prie siaurų lapelių, šakelės įsiręžia į odą ir aš užuodžiu švelnų, ir subtilų kiek salstelėjusį, gelsvų sausmedžio žiedų kvapą. Jaunas vyras praplikusiu pakaušiu, sučiumpa ją į glėbį ir laiko stipriomis, plaukuotomis rankomis. Paliečia skruostą, spaudžia tvirtame glėby. Numauna trumpą sijonėlį, kelnaites... Man darosi įdomu ir aš praneriu pro gyvatvorę. Jiedu ant kėdės. Nemato manęs. Atodūsiai. Moters aimana kekšės riksmu. Vaitojanti ir skaudi, žeidžianti, paliečianti. Jos krūtis kito vyro delne. Kita jo ranka glamonėdama nuslysta jos klubais. Liečia švelniai, aistringai... Ir mano širdis ištirpsta skausmo putose, pavydas apakina, užmerkia mano akis. Ir prieš mane iškyla staliukas jaukioje kavinėje, kur mudu su ja sėdėjom prie lango ir prislopinta užuolaidų dienos šviesa krito ant baltos staltiesės, ant garuojančios kavos puodelių. Ir mudu šnekėjomės. Moters veidas besišypsant atjaunėdavo, pražysdavo nesulaikydamas džiugesio, tai vėl pasidarydavo neįtikėtinai rimtas, reiklus. Amuletas ant juodos palaidinės. Tokie pat juodi plaukai. Jos rausvos lūpos, paryškinti akių šešėliai. Jos paslaptingas žvilgsnis. Jos veidas netikėtai tapo smalsus. Jaučiau paketą su batais prie kojų ir prieš mano akis bėgo dar nesenai aplankytos parduotuvės lentynos, matyti batai. Juokas. Nekaltos pastabos. Ir buvau jai dėkingas už mūsų pasivaikščiojamus po parduotuves. Ir mūsų draugystė, jos šypsena, jos meilus prisilietimas, nuoširdūs pokalbiai jos virtuvėje, kur pro langą matėsi daugiabučių kiemas. Pilki langai ir tokios pat nykios, pilkos sienos. Kur pirmą kartą paliečiau jos krūtis, tyrinėjau. Ir visa tai dabar sukilo... Veržėsi. Klaikaus, nuogo spektaklio regimybėje! Besiliečiantys kūnai. Švelni vyro aistra. Iš malonumo aimanuojanti moteris kito vyro rankose. Nepadorios aimanos ir atodūsiai. Piktas šuo prie mano kojų. Pavydas mano širdy. Kunkuliuoja. Šuo urzgia, šiepia nasrus. Aš jį paliečiu ir jis pavirsta dulkių stulpu. Šuns iltys mano blauzdoje. Peilis mano rankoje!
Skausmas, pyktis. Viskas aptemsta, aš vėl guliu savo lovoje su pašėlusiu kojos maudimu. Akimirką prisimenu jos ranką savojoj, siaurą, vingiuotą gatvelę skęstančia senų medžių šešėliuose. Saulė vietomis prasiskverbdama glostė jų storus kamienus ir kai kur pasiekdama žemę svilino seną, pilką asfaltą. Ir oras buvo pritvinkęs vasaros karščio, kvepėjo miško žolės, gaivus vėjas atnešė švelnų, vos juntamą verbenų kvapą. Ir mudu buvom drauge, tačiau ji paleidžia mano ranką ir nueina, siauru tarp medžių vingiuojančiu takeliu. Ir mano atmintis ieško naujų iššūkių. Ir rodos randa laimingą akimirką. Kušetė balto namo prieglobsty, terasoje kvepia chrizantemomis. Vėjas atnaša vėsą, paliečia, kutena nosį miegančio lauko gaiva. Mudu gulim, nuogi... Aš ragauju jos odą, tyrinėju įkaitusį skruostą, lūpas... Jų skonis svaigina. Jos kūnas kvepia rožių muilu. Aplinkui tamsu ir nieko nematyti. Tyloje išlieka dviejų žmonių beprasmiai meilės kuždesiai, kartojasi aidu, sieloje pasiekdami širdžių gelmes. Akimirka sustingsta, jausmai susilieja į nebūtį. Gyvenu ta akimirka ir vakaras jau nebėra toks šaltas. Mano vienatvė išsigandusi atsitraukia ir leidžia veikti. Ranka nerimastingai kažko ieško ir randa. Ta moteris vėl mano kambary. Čia, su manim, mano vaizduotėje ir prisiminimuose... Rengiasi, vilioja... Žvakės ugnis suvirpa... Balta, gėlėta suknelė krenta, ištirpsta šešėliuose. Ir ji nuoga stovi prie veidrodžio. Žiūri į savo nuogas krūtis, čiupinėja. Matuojasi įsmigusio peilio kriaunas. Iš lėto vieną po kito iš plaukų išsitraukia smeigtukus. Neklusnios garbanos išsilaisvina, krenta. Šukuojasi. Šepetys nerimastingai slysta plaukais. Žvakė apšviečia jos sumišusį veidą. Kviečiu ją savo mintimis, savo lyties karščiu... Ir ji ateina, gulasi... Aš laimingas... Toji ranka žino ką daro. Moteris gulėdama išsitraukia peilį. Geležtė sublizga... Mirties kvapas aitrus. Aš jaučiu, ji arti. Žvakė, veidrodis, nuogas kūnas, virtuvė. Aukštyn, žemyn. Aukštyn, žemyn!.. Ritmingai! Greitai. Dar greičiau! Žvakė, veidrodis, nuogas kūnas, virtuvė, kušetė, orgazmas, peilis, skausmas, kruvina paklodė. ...Mirtis!

Martynas Laskys
Redagavo: Rasa Banelė
elfas

2018-03-01 13:13:19

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2018-03-02 13:31:28

Pastabos – asmeninėje žinutėje.