Mes nežinome, kam ir kodėl čia atėjom –
gal pavasario žiedo, gal paukščio giesmės,
į žvaigždes per ilgai gal žiūrėjom,
gal ilgėjomės tolių, ieškojom prasmės...
Šito didelio kelio, žegnojamo vėjų,
šitų kelrodžių mums link šviesiausios nakties
ir vis keldamies, klupdami ėjom ir ėjom,
ir sugrįžt atgalios neturėjom vilties.
Tiktai vėtros ir audros į nežinią ginė,
o po kojomis akmenys mums ir erškėčių spygliai,
kur namai amžini ir kur dvasios tėvynė,
mes ieškojom šioj žemėj be galo ilgai.
Ir ar rasim kada – ir dabar dar nežinom,
mano drauge, ir tu nežinai...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2018-03-01 14:57:09
Puiku, miela skaityti ir surasti kažką giliau... Ačiū.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2018-02-28 21:31:07
Ir aš visada skaitau Jūsų sonetus. :) Ir ne vien sonetus, šiaip viską skaitau, kai prisijungiu. :) Ir tikrai gerai rašot.
Vartotojas (-a): Papartis
Sukurta: 2018-02-28 21:00:05
Perskaičiau su malonumu. Sužavėjo Jūsų sonetas.
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2018-02-28 19:50:54
puikus sonetas...ačiū
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-02-28 18:34:43
Nuostabus sonetas, einantis tiesiai į širdį. Esu sužavėta.
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-02-28 15:59:47
Gilios mintys.
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2018-02-28 14:00:43
Jūsų sonetus visada skaitau.Ačiū