Nežinia

Mes nežinome, kam ir kodėl čia atėjom –
gal pavasario žiedo, gal paukščio giesmės,
į žvaigždes per ilgai gal žiūrėjom,
gal ilgėjomės tolių, ieškojom prasmės...

Šito didelio kelio, žegnojamo vėjų,
šitų kelrodžių mums link šviesiausios nakties
ir vis keldamies, klupdami ėjom ir ėjom,
ir sugrįžt atgalios neturėjom vilties.

Tiktai vėtros ir audros į nežinią ginė,
o po kojomis akmenys mums ir erškėčių spygliai,
kur namai amžini ir kur dvasios tėvynė,
mes ieškojom šioj žemėj be galo ilgai.

Ir ar rasim kada – ir dabar dar nežinom,
mano drauge, ir tu nežinai...
bitėžolė

2018-02-28 13:45:37

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Eiliuotoja

Sukurta: 2018-03-01 14:57:09

Puiku, miela skaityti ir surasti kažką giliau... Ačiū.

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2018-02-28 21:31:07

Ir aš visada skaitau Jūsų sonetus. :) Ir ne vien sonetus, šiaip viską skaitau, kai prisijungiu. :) Ir tikrai gerai rašot.

Vartotojas (-a): Papartis

Sukurta: 2018-02-28 21:00:05

Perskaičiau su malonumu. Sužavėjo Jūsų sonetas.

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2018-02-28 19:50:54

puikus sonetas...ačiū

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-02-28 18:34:43

Nuostabus sonetas, einantis tiesiai į širdį. Esu sužavėta.

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2018-02-28 15:59:47

Gilios mintys.

Vartotojas (-a): Esmeralda

Sukurta: 2018-02-28 14:19:58

Mielas darbas

Vartotojas (-a): herbera

Sukurta: 2018-02-28 14:00:43

Jūsų sonetus visada skaitau.Ačiū