Kelias

Išvyniojau lyg kaspiną ilgą
Savo kelią vingiuotą ir klaidų.
Boružėlė vis kopia į smilgą,
Nors saulelė beveik nusileidus.

Žalsvą dūzgesį žydinčių liepų
Keitė painios voratinklių gijos.
Paprašyta gal buvo, gal liepta,
O gal šiaip paprasčiausiai nulijo.

Ir jau niekas dabar nesupranta,
Ar tai rasos, ar ašaros žvilga.
Kai artėja riba horizonto,
Neatrodo tas kelias toks ilgas.

Ant akmens tik prisėsiu palaukėj,
Pasėdėsiu ir nieko nekeisiu,
Tik užtrukusio laiko palauksiu,
Kurį pralenkiau kur tai, ir eisiu
Atgal...
seniokas

2018-02-27 10:04:05

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): poeta

Sukurta: 2018-02-27 21:49:12

Nostalgiškai, bet juk gyvenimas tęsiasi ir tai svarbiausia

Vartotojas (-a): Papartis

Sukurta: 2018-02-27 21:16:12

Nors graudu, bet  gyvenimiška...

"Kai artėja riba horizonto,
Neatrodo tas kelias toks ilgas".

Vartotojas (-a): KitaJūra

Sukurta: 2018-02-27 20:54:52

Taip dailiai ir jausmingai Jūsų "Kelias" sudėliotas, kad norisi jį pakartoti...AČIŪ

Vartotojas (-a): baltoji varnelė

Sukurta: 2018-02-27 14:12:53

Išvyniojot, oi kaip išvyniojot! Ir kelią lyg kaspiną, ir liepų žydėjimą, ir vasaros lietų...
Neužsisėdėkit ilgai palaukėj, einam tolyn - ne atgal. Sėkmės! Šitą "Kelią" - nusinešiau, ačiū.

Vartotojas (-a): Pelyna

Sukurta: 2018-02-27 13:12:48

Ne ant akmens, o patogiai ir pirmyn, ne atgal.Taip įkvepiančiai parašėte. Manau dar daug turite nesudėliotų.

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2018-02-27 11:21:42

Be galo jausminga ir graudu.