Žmogaus gelmė

(Atsiliepiant į pastarosiomis dienomis didelei grupei žmonių metamus
įvairius nepatikrintus skaudžius kaltinimus)

 
Žmogaus gelmė. Kas ją lig galo bepažins?
Kas pasakys, ką slepia, ko turtinga?
Kas sielos paslaptį atskleis, įmins,
Nuspręs, kada kalta ar nelaiminga?
 
Net ir tyriausiam vandeny ne vien tik žvaigždės skęsta,
Ne vien tik saulė žaidžia spinduliais.
Kiekvieno ežero ar upės dugnas turi naštą,
Nors būtų ji giliai, labai giliai.
 
Paviršiai drumsčiasi, o kartais ir ledai sukausto,
Sunkiausi akmenys kovoja su srove.
Pakilusi tėkmė, žiūrėk, krantus pagraužia
Ir dingsta žalios pievos vilnyje.
 
Kokiais krantais žmogaus gyvenimas pasuks,
Kas bus už posūkio, ką jam dangus atsiųs?
Gal žiedus bers, gal šaltas rudenio lietus
Išbandymo kančia ir liūdesiu užplūs?
 
Ne, žmogaus gelmės, jos sielos klodų nepažinti,
Tad būt teisėju – pareiga sunki.
Geriau ne smerkt, verčiau išteisint pamėginti,
Jeigu gerumo širdyje turi.
skroblas

2018-02-26 18:52:49

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): aurimodalia

Sukurta: 2018-02-27 11:38:19

Šerdys yra

Vartotojas (-a): Gelmė

Sukurta: 2018-02-27 08:56:07

Skirtingi žmonės, skirtinga ir jų gelmė...

Vartotojas (-a): baltoji varnelė

Sukurta: 2018-02-27 07:36:08

Daug kas taip manome,bet Jūs išsakėte poetiniu žodžiu. Miela skaityti.

Vartotojas (-a): Saulėlydis

Sukurta: 2018-02-26 23:49:49

Tiesiog ačiū. Artima filosofija. Aš už tai. 

Vartotojas (-a): poeta

Sukurta: 2018-02-26 19:23:38

Taip, mes daug ką slepiam savyje ir neišlaisvinam, nes gyvename vieni kitų nesuprasdami, nepadėdami, nemylėdami, dažnai išjuokdami ir pasmerkdami. Tad atrodo nebelieka kam rodyti savo gelmės skausmo ar džiaugsmo, grožio ir rodom tik tai, kas paviršutiniška ir pilka.