devyniaragis
devyniaragis
dar regiu jį
žengiant grindiniu
mėnulio diskas
tarp ragų
nušvinta
kiekvienoje aky
po jauną žvaigždę
spindi
ir jų šviesa
lyg medumi
aplimpa
kiekvienas pastatas
akmuo
medelis
krūmas
o iš krūtines
veržiasi
tikrumas
grakšti
iliuzija
senamiesčiu nuplaukia
devyniabrolė
vejasi
vienplaukė
ir šaukia
lūpomis
po snaigę renka
atsitūpia tyla
balta
ant rankų
mėnulio šviesą
lyg plaštakė
sekdama
per pasaką
lyg širdį
bėgdama
išlydi į laukus
devyniaragį
ir atsidūsta
atsirėmus
pro langą teka
šerkšno gėlės
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Gelmė
Sukurta: 2018-02-27 08:57:07
Išdidžiai ir elegantiškai...
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2018-02-26 17:20:46
Gražios eilės. Banaliai pasakiau, bet jos išties gražios. Grakščios tokios...
Vartotojas (-a): atkaklioji
Sukurta: 2018-02-26 15:00:28
Ir man patiko...
Vartotojas (-a): daliuteisk
Sukurta: 2018-02-26 13:51:28
Pažįstama anamkara. Dūšia prašvito paskaičius
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-02-26 11:13:56
Pritariu Kitai Jūrai.
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2018-02-26 11:00:54
Puikus eilėraštis. Ačiū