Išliki, mūs išsiskyrimo valanda,
Ties vasaros slenksčiu, bet ne tokia nuvytus,
Kaip beržo lapas gelsvas lietuje, kada
Prabusti neįstengia užsimiršęs rytas.
Pabūk, veikiau nustebusi ir vis naivi –
Ši prietema tik laikina – nedingo niekas...
Ir šešiasdešimt kartų sutiksėk savy,
Ir šešiasdešimt kartų pasakyk, kad lieka
Viena minutė laimės, meilės ir aistros,
Viena minutė... Nuolat tai kartok, kartok –
Kritimas lapų ir lietus slopina aido garsą.
Kol vis dar pameni – kartoti nenustok...
Ir tebūnie galiausiai žingsnį žengs ruduo –
Bet tik tuomet, kai tu delnais akis sau užsidengsi...
2018 m. vasario 19 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Eiliuotoja
Sukurta: 2018-02-21 19:01:40
Autoriui talento neatimti... O puikų sonetą pasiimu. Ačiū.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-02-21 13:13:48
Nuostabus sonetas širdimi rašytas.
Vartotojas (-a): Gelmė
Sukurta: 2018-02-20 22:54:15
Prabusti neįstengia užsimiršęs rytas...
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2018-02-20 15:16:57
Labai įdomus sonetas...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-02-20 08:17:15
Tarp žodžių pasislėpęs ilgesys, jis čia gyvens ir liks, kol neįstengs prabusti užsimiršęs rytas.
Moderatorius (-ė): KitaJūra
Sukurta: 2018-02-20 08:12:54
"Ir šešiasdešimt kartų pasakyk"... MYLIU...viena minutė - tvirtagalė...