Mano žemė

Lyguma be kalvų didelių,
Vyturiai kelia žydrąjį skėtį.
Milijonus žalių spindulių
Žemė siunčia dangaus pažiūrėti.
Čia upelių tėkmė neskubi
Pildo Nemuno plakančią širdį
Ir visuomet džiugiai nustembi
Zanavykišką žodį išgirdęs.

Ak, tiesa, jau laukai be linų,
Užsimerkiu – melsvumas atplaukia...
Mintimis pasivaikščiot einu
Ten, kur ežeru supasi laukas.
Lyguma be kalvų didelių,
Vyturiai laiko debesio skėtį.
Ačiū, žeme, kad aš dar galiu
Grumsteliu prie Tavęs patylėti.
baltoji varnelė

2018-02-13 08:15:42

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): poeta

Sukurta: 2018-02-13 20:46:37

Kuklu ir gražu

Vartotojas (-a): Laimužė

Sukurta: 2018-02-13 16:12:59

Labai gražu

Vartotojas (-a): Audronaša

Sukurta: 2018-02-13 14:08:48

Vaizdingos eilės.

Vartotojas (-a): herbera

Sukurta: 2018-02-13 11:44:14

gražus vaizelis savosios gimtinės,vaizdingai nupieštas... 

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2018-02-13 10:11:11

banguoja, plaukia, net norisi dainuoti...puikios eilės