Nieko keisto, kad naktys nemiega –
Jos po vieną už savo pinučių...
Šį vasarį beveik nėra sniego –
Darganoja, drėgni vėjai pučia
 
Virš dirvono pažliugusio veido.
Kuriame įklampintos vien žvaigždės –
Tai dangus, kurį nuolat paleidžiam,
Tai dangus, kurio niekad nekeisim.
 
Vienišumai narvuos patalpinti,
Ilgesiai virto dviem kanarėlėm –
Už namų – nuolat varstomų spintų
Ir už spintų – riešutmedžio vėlių.
 
Už gėlėrtų tapetų, kur laukas
Cigarečių kvapų prisismelkęs,
Už paveikslo, kur laivas išplaũkia,
Nors jo burės voratinkliais velkas.
 
Dar už daug ko, ką mes abu žinom,
Ir ko niekam nė karto nesakėm –
Kaip užmigdavo naktys beržynuos
Vos ištirpus saulėlydžio žvakei...
 
Ne tuomèt, kada geso lemputės
Atskiruos kambariuos vienoj gatvėj,
Kai norėjos kartu vėl pabūti,
Kai norėjos kartu vėl apakti
 
Nuo to sniego baltesnio už beržus,
Nes spindėjo nukritę žvaigždynai...
Bet sapnams buvo laiko per maža,
Jei ir dalį atgal sugrąžinom.
.........................................................................
 
Štai todėl mūsų naktys vis budi –
Jos tenori išsprūsti pro grotas,
Pasiimti tik sniego likutį
Iš vasario lietingo, migloto...
 
2018 m. vasario 1 d.