Atsiribojimas

Beda pirštais seniai neišgrynintos tiesos,
Tylios frazės pagilina kenčiančią esmę.
Vis svarstau, ar giliai savimi prisiliečia,
Ar jaučiu, kaip nudegina mintį jautresnę?
 
Laikas gydo, o gal pamažu numarina
Pasisėjusią viltį, esybe įaugu į samanas,
Apkerpėju buitim ir reikmėm, ir sulyginu:
Ką turėjau, jaučiau – dabar nebegalima.
 
Nes atbukus esu išgyvendama prievarta
Ir nei kūnu, nei siela daugiau nebemyliu.
Savanaudė – galbūt, savyje užsisklendus bedievė,
Mano žvilgsnis į sniegą, o žodžiai kurti ir nebylūs.
giedrytė

2018-02-10 22:21:42

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Adzius

Sukurta: 2018-02-13 00:33:17

Patiko, įsimesiu į mėgstamus. Ačiū.

Vartotojas (-a): Rena

Sukurta: 2018-02-12 15:40:19

Puikios ir prasmingos eilės, o atsiribojimas paliečia, manau, ne vieną...

Vartotojas (-a): bitėžolė

Sukurta: 2018-02-11 11:18:20

Įdomūs, įtaigūs, gilūs, nuoširdūs žodžiai...