Tu bandai vis suprasti, kur bėga
Mano žvilgsnis, kai aš nusisukęs
Nuo vasario išmindyto sniego
Nuo įtrūkusio ledo ant upės.
 
Nuo skaidrių paveikslėlių ant stiklo,
Kai vanduo vakarais jais sustingsta,
Kad trumpam bent kitoks pasiliktų –
Užsimiršęs, todėl savy dingęs...
 
Tau atrodo beviltiškai keista,
Jog ne vienas belapėj alėjoj
Ir delsiu tarsi viską pakeisti,
Ir pavasariai nuolat nespėja.
 
O atėję galiausiai supyksta,
Nes skubu vėl išeit nepažinęs –
Tartum būtų vienintelis tikslas –
Kristi lapais rugsėjo beržyne.
 
Jei pajėgsi suvokti, kur baigias
Mano žvilgsnis – veikiausiai atleisi,
Kad nesu dovanojęs tau snaigių
Arba vasaros rožinio gaiso.
 
Atsisuksiu – ne ten kelio galas –
Tai pradžia į vienintelę pusę.
.........................................................................
 
Rudens šiugždesį tąsyk išvarius,
Tu mokėsi tylėti –
Brangusis...
 
2018 m. vasario 4 d.