Už manęs vien tik atverstos knygos,
Puokštė viržių žaliam ąsotėly,
Stalo briaunos, jos tokios nelygios,
Mintys varganos lankančios vėlei.
Dar ausinė kepurė ant sniego,
Balto sniego per vasaros pjūtį,
Tu žinai, nemylėjau taip nieko
Kaip tave aš mylėjau rugpjūtį.
Žvilgsnis tolin man primena dangų,
Melsvą dangų pro apsnigtą rėtį,
Tau ir vėl aš tiesiu savo ranką,
Atsiduskime, liaukis tylėti...
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-02-10 11:24:30
Jausmai ir viltis neišardomoje pynėje... Puiku.
Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas
Sukurta: 2018-02-10 11:07:51
Graži jausmų ir minčių raiška.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2018-02-09 22:24:13
Kaip pasakė Herbera, taip ir yra - jos žodis svariausias. Tad pritariu ką sako toji ponia. Ji niekada nieko nelepteli, ji tiesiog sako ką mato. O mato tai, ką nori matyti, o ne kas yra iš tiesų. Rašot, kaip visada :))). Be šansų kam nors geriau parašyti :)))
Vartotojas (-a): herbera
Sukurta: 2018-02-09 11:51:56
jausmingas kaip visada...
Tuoj atlėks garsioji - naujoji ,,kritikė,,cigonišku šokėjos slapyvardžiu ir leptelės ,,svarų,, žodį...
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-02-09 10:23:05
Gražus, ilgesingas žvilgsnis.
Vartotojas (-a): bitėžolė
Sukurta: 2018-02-09 10:20:40
Pavergiantys žodžiai, užburiantys natūralia kalbos tėkme, įtaiga, vaizdumu...