aš pareisiu negreit vėlų rudenio metą
senas paltas palaikis vilnonė skara
nežinau ar gerai nežinau Dievas mato
mūsų ryšį jis buvo seniai nebėra
greitai ledas sukaustys ne tik ežero sparną
jis sukaustys laukimą virš pilkų pelenų
ten kur degė laužai kur gyvenimo buvo
tiek nedaug pasisemti vandens iš šaltinio einu
vėl viliokė delčia žvelgs į vienišą langą
plačiašakė parimus sode obelis
nusipurtyk mintis juodą nerimą vangų
aš žinau greitai auš ir šiandieną nelis
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Rena
Sukurta: 2018-02-06 15:30:27
Nuoširdus ir mielas skaityti...Patiko.
Vartotojas (-a): kaip lietus
Sukurta: 2018-02-06 13:58:48
Na, taip, neblogai, išskyrus vieną vietą, kur rimas stringa. Bet geriau tegul rimas stringa, nei, kur Jūs rašėt vienai autorei, tokios „brandžios“ eilės, kur irgi rimas stringa tik gerokai didesniu mastu, o mintys - paskiros metaforos, kur juntama kažkokia kažkam pagieža. :). O gal neviltis. O gal pavydas. O gal nesugebėjimas paprasčiausiai rašyti – minčių ir elementaraus gebėjimo trūkumas (pas Jus jis yra, beje). Supaisysi kas ten ką galvoja - aš skaitau eiles, bet ne autorių mintis, nes eilės nebūtinai gali atspindėti kas ką galvoja, tačiau visada atspindi kas ką tuo metu jaučia :))).
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-02-06 11:32:47
gražios, bet liūdnos.