Ji nebuvo net man nuolanki,
Visada įsijautus į rolę,
Kad aplinkui visi per menki –
Tarsi glaistyti saldūs meduoliai.
 
Užkanda prie arbatos, kavos –
Jas užkaisdavo triskart per dieną –
Nesvarbu, ką kiti pagalvos,
Nesvarbu, kas bus ryt – ak, vis viena...
 
Ji neskirdavo kartais spalvų –
Fonui tiko ir baltos, ir juodos,
Kai kaskart deja vu, deja vu,
Nes gyvenimas virė it puodas.
 
Kuriame negaravo vanduo –
Nuolat ašaras keisdavo juokas,
Nereikėjo ant stalo paduot –
Juk pati pasiimti išmoko.
 
Todėl ji nekankino manęs
Ir neprašė kažko ypatingo,
Tiktai plaukiojo tartum sapne,
O sapnai, kaip žinia, bundant dingo.
 
Dabar keista, kad mena jinai –
Žaliaakė – net tai, ko nematė –
Kada klaupės prieš ją milžinai,
Net nykštukai, kur klumpes pametę...
........................................................................
 
Nors pati basakojė, paika
(Šitaip mėgsta vadint ją poetai...),
Nesupratusi netgi už ką
Liko ji man brangi ir mylėta.
 
2018 m. sausio 22 d.