Ir kartais viskas taip beprotiškai atrodo –
Lyg būt žiema į snaigių sūkurį įtraukus –
Pradingsta akyse kadaise žalias laukas...
Jauties pūgoj paklydęs begaliniuos sniego kloduos...
 
Sklandai viduj, pūkų paklodėn įsisupęs,
Nebejunti nei šalčio, liūdesio, atstumų.
Nėra prasmės – vien nugyventų metų sumos –
Nuo žodžių ištartų įtrūkusios bei sausos lūpos.
 
Staiga lietus prapliumpa, veidą tau suvilgo,
Prapjovus dangų saulė kaitina pakaušį.
Vėjukas šiltas plaukų keterą pašiaušia
Ir lepios šilagėlės stiebias šalia standžių smilgų.
 
Nusiskini gėlelę vieną ir ne šiaip sau –
Gražu – lyg dangų merktumei į savo vazą.
Tačiau erdvės ar dar kažko jam čia per maža –
Todėl praradęs savo spalvą jis kaip mat nugeibsta...
 
Tu nesvarstai, kodėl nutiko būtent šitaip,
Nes būtų ir perniek – prabudęs užsimirši,
Suspaus vėl parkerį paklusę protui pirštai...
..............................................................................................
 
Be skrupulų, kaip visad, liks ant lapo užrašyta
Data, kada tik dar viena diena numiršta.
 
2018 sausio 19 d.