Nereikia atsisveikinti, nereikia

Nemoku atsisveikinti dėl nieko –
Sena knyga, seni draugai...
Jie, regis, buvo per ilgai,
Bet tuštumą jauti –
Kada nelieka.
 
Knyga – viršelis, puslapiai bei raidės,
Gal artimų minčių seka...
Ir, pagalvoju, o už ką
Pažymi jas – skaičiuoja...
Tik ar skaitę?
 
Kaip ir draugus –
Per daug jų
Arba maža...
 
Tačiau esmė tikrai ne čia –
Pažįstamam miške erčia
Atrodo tarsi negrąžintos grąžos.
 
Nereikia atsisveikinti, nereikia.
Verčiu ne paskutinį puslapį,
O pradžią...
.....................................................................................
 
Viršelis koks nušiuręs...
Teprasmenga skradžiai! –
Viskam (ir man...) ateina savas laikas.
Išmokau jį įvertint.
Ir žinau už ką...
 
2018 m. sausio 19 d.
 
kaip lietus

2018-02-02 06:28:48

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-02-02 20:19:43

Puikios eilės, o atsisveikinti ir nereikia.

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2018-02-02 19:14:55

kai minima knyga, kad ir nušiurusiais viršeliais, man labai gera...dievinu knygas, ypač tas nuskaitytas, išvartytas, tai artima mano sielai...jaudinančios eilės...ačiū