Vėl vienas. Tarsi medkirtys
Iškirtęs mišką paskutinį.
O nuojauta kokti, karti –
Ir švelnias samanas pamynei.
 
Spygliùs sulaužei, tarp kurių
Skruzdė galbūt surastų taką
Tik dėl akimirkų kelių –
Žiūrėt, kaip ryto saulė teka.
 
Ir barsto plyšiuosè lajos
Po spindulį – ne žybsnį plieno.
Paklydus skruzdėlė klajos
Bemiegę naktį mėnesienoj...
 
Netgi kankorėžius senus
Vertei į pelenus, kai šildeis...
Ir nepajaus tavo sūnus,
Kas syvais nuteka į širdį.
 
Teliks spraga – žaizda gili –
Ji kirvio ašmenis išėda.
........................................................
 
Užmigo debesų pily
Kadais tau ūbavus pelėda...
.
2017 m. gruodžio 30 d.