Spygliai

Kas galėtų?
Kas turi tiek valios, jėgų ir kantrybės,
Kad tarp puslapių knygos sudžiūvusią gėlę
Vėl kvepėt atgaivintų?
Nebylioji močiutės tarnystė?
Gal nuo rūpesčių kimstantis motinos balsas?
Nemačiau, kas įsiveržė gūsiais šaltais
Minkyt vienišo vaiko jausmų
Niuksais, sprigtais, patyčiom, nemeile.
Ten, tarp puslapių knygos,
Šalta išmintis užsidariusi liko.
Paimta paskaityt, ji papylė žiupsnelį spyglių.
Būta rožės...
Aš rinkčiaus lopšinę.
Nijolena

2018-01-29 06:33:03

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): spika

Sukurta: 2018-01-29 22:46:18

Puikiai, ypač pabaiga.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-01-29 20:22:07

Emocinis išgyvenimas, kurį sukelia gyvenimo tikrovė, poetės santykis su aplinka.

Vartotojas (-a): Saulėlydis

Sukurta: 2018-01-29 16:21:44

Taip stipru ir prasminga. Net kvapą gniaužia...

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2018-01-29 09:08:05

Pabaiga pritrenkianti. Labai ta vieta ryški, labai.