Neišeik už ribų

Aš tave išsopėjau  akiduobėm prarasto laiko,
Vienišystės tamsoj brinko nebylio ilgesio balsas,
Nesakiau, kad drumsti upeliūkščiai ištvino be saiko
Ir išliko tik užjūrio gėrimai žudančiai skalsūs.
 
Neišeik už ribų mano  mėlynai žėrinčio ilgesio —
Paskutinis eilėj pasiliko šoklus Arlekinas,
Tas alsavimas tavo šėtoniškai gildantis,
Aš pati lyg Pelenė iš vaikiško užmiršto  kino.
 
Vėl vaidensis man tyruos paklydęs vaikystės arkliukas,
Brauksiu šukom karčius, kol neliks apnašų apsėdimo,
Pasitraukęs lyg vaikas tu žaisi spalvotais stikliukais,
Aš sakysiu — miegoki, brangusis, jau audros nurimo.
Vasara7

2018-01-28 17:35:50

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2018-01-29 08:38:57

Jau daug geriau nei praeitą sykį. Tikrai daug geriau. Deja, pasirinktas kelias neteisingas.
Jūs darėt didelę pažangą ir darot, deja, šiose eilėse ir praeitose aš įžvelgiu autorę Pelkę. Stiliumi, išraiška, netgi metaforų forma. Vėlgi, jei reikės – įrodysiu, viešai to nedarau.

Moderatorius (-ė): KitaJūra

Sukurta: 2018-01-28 18:19:20

Už ribos spalvoti vaikystės stikliukai...neišeik...

Vartotojas (-a): adria

Sukurta: 2018-01-28 17:53:25

tas išsopėjimas toks savas... patiko, priglaudžiau ...