miražas

iš tamsos išnirau nepasakius vienintelio žodžio
to kur lauki seniai atnašavęs šventa ugnimi
gal pati aš kalta gal kad tau niekada neparodžiau
kai norėjau kassyk išgyvent ir numirt tavimi

degs laužai ir pasklis po laukus vasarošiltis dūmas
bulvienojai spragsės įbauginti pakrantės liepsna 
virš laužų skleisis debesys mėlynai ūmūs
tarsi girių giesmėj aš kartosiu kad myliu — tiesa

tarsi senas minčių ir balsų sakvojažas
pilnas vėjo lietaus ir kadais nugirstų paslapčių
o už posūkio versis į naktį palaikis miražas
lyg prarijęs vėl jauką sugautų žuvelių mažų
Vasara7

2018-01-27 18:19:40

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): kaip lietus

Sukurta: 2018-01-28 06:47:56

Rašant tokiomis ilgomis strofomis sunku išlaikyti ritmiką, metrą. Jūs to nemokate. Dar. Gal ir pavyks, nes visada sakiau, kad tobulėjat. Šiuo atveju – nepavyko. Čia yra faktas, jei reikės konkrečiai įrodyti – įrodysiu, o viešai... Esu sakęs – pamokos mokamos.
Dar. Šlubčioja rimas. Absoliučiai daugumai atrodys, kad ne, aš sakau – taip. Vėlgi, galiu tai įrodyti. Yra niuansų, kurių nežinote, aš tai pastebėjau anksčiau, nes šiaip jau rimuojate neblogai, tą dalį imat įvaldyti. Bet dar ne visai...
Kartais metafora, nors poezijoje gali plaukioti debesimis su švino luitu prie kojos, irgi turėtų būti logiška. Na, ne šiaip pasakyta, bet pasakyta taip, kad rištųsi ir su tekstu, ir su elementaria logika, o ne sudarytas painus žodžių derinys, kuris limpa prie rimo.
O vietų yra labai neprastų, nors yra ir įprastų (kas sako, kad pernelyg dažnai kartojamų?), bet čia visi to neišvengiame – daug kas rašyta išrašyta iki mūsų, o eiliavimas stato rėmus :(
Galit pykt. Nekreipčiau dėmesio - nerašyčiau tokių komentarų. Galėjau parašyti įprastinį „gražu“, kuris reiškia, kad galbūt nė neskaičiau tų eilių – atsižymėjau, taip sakant :).
Jei taip ir toliau – po poros metų rašysit visai gerai.