Suspaudžia dienos tarsi girnos
Ir mala, mala... Būna – traiško.
Nors visos durys užrakintos,
Bet pilnatis palieka laišką...

Staiga visi prakiūra skėčiai,
Lietus ir sniegas nuolat grumiasi.
Nė karto saulė nepaliečia –
Dabar juk žiemos, dabar rudenys.

Ir ant grindų randi besėdinčią
Save kelius apsikabinusią.
Lemtis prispaudžia šalčio pėdomis,
Kaip usnys bėdos galvas iškelia.

Bet tu save savosiom rankomis
Keli pravert drugeliams plyšį.
Danguj delčia jau susilenkusi,
O pilnatis užstrigo šičia...

2018 m. sausio 26 d.