Centrinė

Šimtaveidė miesto srovė
Išmokina širst dėl vienatvės,
Uždangstyti po kaukėm jausmus
Ir išgiežti ant silpno kartėlį.
Išsiskirstom bulvarais plačiais,
Gero žodžio kaimynui nesakę,
Pabėgom, paskubom – 
Tarsi širšė į uodegą gėlė.
Suodinuos pakraščiuos
Jokios liūtys smulkmės nenuplovė.
Pasivaikštai prie upės
Ir užuodi, kur teka kloakos.
Vargšų Dievas –
Belaisvis aukščiausioj šventovėj
Džiūsta metų šimtus,
Nors kiek lūpų burtažodžius vapa?
Ten, po arkom aidžiom,
Šiugžda rūbai ir cinksi variokai.
Nori duonos visi,
O pyrago – kas krapštosi panages.
Šimtaveidė minia
Jaust vienatvę kaip savastį moko,
Kol po kaukėm gausiom
Savo nuosavo veido neatmeni.
Tai iš ko kalsi savąją laimę,
Apsistojęs tirštam termityne?
Dievo Pranašas liūdnas 
Dykumoj dar nesutiktas vaikšto.
Atlaidžiųjų mieste
Murmesys greitai perneša žinią,
Kad vėl kartuvės renčiamos –
Kaip atrakcija – miesto centrinėje aikštėje.
Nijolena

2018-01-23 07:36:38

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-01-24 20:09:15

Puikios eilės, kuriose atveriama veikėjų slapčiausi vidiniai gyvenimo užkampiai.

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2018-01-24 16:14:48

Norisi nesuskaičiuojamą kartą pasidžiaugti kalbos sodrumu.
To neatimsi. Kaip ir stiliaus nepakeisi.
Bet kartais man būna per daug teiginių. Nors ir moralių, teisingų...
Kaip poezija – susitvenkia pabaigoj.