Nutylėjimas

Nedrįstu aimanuot,
Kad kryželis, man duotas, sunkesnis,
Nei kitų suriestų
Varganų
Nuoširdžių
Piligrimų.
Matavau savimi, 
Kiek kainuoja rupios duonos kąsnis,
Iki nuospaudos padengė jautrią gyvuonį
Kaip grimas.
Iki dulkėm išdriko
Į saują suspaustos svajonės,
Iki žodis suplyšo
Į nieko nereiškiantį garsą,
Iki laiko tėkmė
Tako pjūvio žole neužklojo,
Nes neliko jėgų net kvėpuot –
Ką ten pjauti ar arti...
Atgaila per vėlai.
Ko liežuvis prie gomurio prikepė?
Padėkot nesumojau,
Nes jėgai besenkant burbėjau,
Kad gavau tarsi atlygį
Puošniai atrodančias įkapes
Ir suvokaiu,
Jog būčiau netikus teisėja.
Nijolena

2018-01-21 08:36:22

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-01-22 12:56:41

Pritariu Saulėlydžiui.

Vartotojas (-a): Saulėlydis

Sukurta: 2018-01-22 12:42:07

Jūsų eilėraščiam komentarai nebūtini. Ačiū, kad grįžot.

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2018-01-21 13:19:08

puikus, išjaustas...priglausiu