Paskutinė patirtis

Ten, kur gyvenau, viskas buvo tikra:
Gimimas, skausmas, mirtis.
Mane pažinojo šunes keli kaimai aplinkui.
Ir žmonės – jie ateidavo ir stodavo prieš mane nuogi,
Neslėpdami nei kūno, nei dvasios
Žaizdų, pūlinių, randų,
Tikėdami, pasitikėdami,
Žinodami galimybių ribas,
Nereikalaudami neįmanomo.
Maniau pažinusi žmogiškosios prigimties gelmę.
 
Čia, kur dabar gyvenu, patirtis tebegalioja,
Tik šunes nevaikšto be pavadėlių, o tai ir antsnukių,
Ir buvau įspėta – dėl visa ko –
Naktimis neklajoti gatvėm viena.
Nepaklausiau.
Šunes iš tolo vizgina uodegas,
Bomžai praleisdami mane paslaugiai atidaro duris,
Narkomanai nukreipia žvilgsnį,
Tik elgetos prie Petro Povilo
Speiguotą šventadienį trepsi šąlančiom kojom
Ir iš padilbų dėbso į mane –
Išvaizda jau atrodau esanti viena jų –
Ar kartais nesumanysiu nuvilioti jų laimikį?
 
Stoju eilutės gale, pasidedu skardinę dėželę.
Iš bažnyčios eina teisieji, šypsodami – laukia pietūs,
Poetai, apmąstydami žiemos haiku eilutę –
Kodinis žodis – elgeta. Kaip romantiška!
Negreitai žvangteli pirmas variokų žiupsnelis.
Dar ir dar. Kodėl aukotojai renkasi mane?
Visa šiurpstančia oda jaučiu,
Kaip apie mane žvilgsniais kalbasi neapykanta:
Pirmą kartą įspėsim, nepaklausys – užmušim.
Kas pasiges elgetos – viena daugiau, mažiau...
Čia mūsų medžioklės plotai! Krūpteliu.
Susirenku centus, sumetu į bažnyčios aukų dėžutę.
Išdavikiškai žvanga monetos,
Paniekos žvilgsniu mane perveria paskutinė davatkėlė:
Turi būti banknotai, gulti tylėdami.
 
Patirtis: sielvartas būna ir netikras.
daliuteisk

2018-01-21 06:24:20

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2018-01-22 20:42:44

Paskutinė patirtis – paskutinė kaip pastaroji (dar viena, iš naujausių). O galbūt galutinė, esminė.
Geras eilėraštis. Žmogiškosios prigimties gelmių tamsuma. Tikrumo tyrimas.
 
Kilę klausimai-pamąstymai:
Ar tikrai blogiausi, tamsiausi tie, kuriems, sprendžiant pagal nekokį statusą (išorę, etiketę), tarsi neabejotinai priklausytų tokiems būti, – ar tikrai geresni teisieji (paviršutiniai, vaidybiniai) davatkėliai?
Kas tikrieji elgetos?
Kodėl aukojama (duodama) būtent tam vienam iš, rodos, panašių minios? Gal todėl, kad jis nemedžioja, gal jaučiamas jo vidus (iš ten, kur viskas buvo tikra)?
Ir variokai skirtingai sveria: gaunant ir duodant. Ir garsas nevienodas: smulkmė triukšminga, stambus laimikis gerai nusėda, netrikdo, nenervina.
Kaip visa persiverčia, kaip skiriasi išorinis ir tikrasis vaizdas… Dar kartą – geras eilėraštis.
 
---  reikia labai pamatuoti junginį  o tai ir antsnukių... (rus. а то и…); šiuo atveju geriau be tai.

Vartotojas (-a): nei_sis_nei_tas

Sukurta: 2018-01-22 12:11:15

Drąsa - pagirtina emocija, bet ne tada, kai eksperimentuojama.

Vartotojas (-a): klajūnė

Sukurta: 2018-01-21 18:35:11

Kaip giliai pasakyta - banknotai gula tylėdami... jei teisingai supratau

Vartotojas (-a): Nijolena

Sukurta: 2018-01-21 09:01:08

O kad mes žinotume, kuris vingis, kuri patirtis yra paskutinė!.. Gyvenimas labai mėgsta stebinti. Jo rankovėse gali būti dar ne vienas fokusas... Kas žino, kas žino... Čia tik minorinė minutė, gerai, kad jos ne visos vienodos.