Nuošalė

Po Europos apsirijimo šventės
vėjas stumdo plastikines lėkštes.
Ant vinies dešrų girlianda dar pakabinta,
o pelės su balandžiais trupiniais minta.
Vėl šventa diena švinta
tildydama gatves ir aikštes.
 
Bet kitoje Anciliaus ežero pusėje
beveik Lietuvoj reikalai tebėra įšalę.
Čia ilgiau užtruko ledynmetis,
žmonių liko nedaug, o ir tie patys
čiauškėdami čiau čiau skuba kur šilčiau,
nes yra romėnų palikuonys greičiau.
 
Kai viskas sumauta ir nėra net sniego per Kalėdas,
aš nepaliksiu bėdoj ir varge savo šalį –
renkuosi kelią kitą – vidinį brexitą,
kad išvengčiau nepelnytos gėdos.
Mano pozicija tvirta ir nuosekli –
turėti savo nuošalę.
Langas Indausas

2018-01-20 15:54:09

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2018-01-21 13:05:34

vidinis konfliktas...puikiai išvystytas

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2018-01-21 10:32:27

Pagrindinė mintis (ji pasirodė svarbiausia) – vidinė emigracija. Atsiskyrimas nuo (euro-) vaišių ir puskvaišių aiškus.
Nors baliaus, turgaus, greito vartojimo ir pan. spalvelė aktyvi visokiuose kontekstuose, bet  aptariu raišką per esamą.
 
Geografinės-meteorologinės sąlygos atskleistos tiesiogiai, bet ta nuošalė tai tikras metaforinis radinys: pritinka ir ledynmečio paveiktai žemei, ir vidiniam nušalimui (sava nuošalė kaip ištikimai kenčiama dvasios nuospauda), apibūdina ir nuošalią vietą.
Dar iš prasminių riedulių gražus yra (netyčia?) palikęs tautai kraustantis – čiau čiau kaip ate, bet čiau čiau atliepia kažką iš čiukčiau. Labai jau.

Yra vietų, kurios nelabai, lyg įspraustos paskubom (arba reikia skaityti, kol prišils), tačiau visuma nesuskysta, mintis nepasimeta. Rinktis likti savo šaly su nuošale – patriotizmas.
Šauni žaismingo ir rimto sąjunga.
 
Anksčiau pažymėdavau junginius (nepaliksiu bėdoj ir varge savo šalį > nepaliksiu ko), bet jau žinau, kad tai būtinas kūrybinis elementas. Kai kurie tautiniai poetai irgi taip rašė.