Likutinė vertė

Nubusdama parsinešu sapną. Nejudu, stengiuosi negrįžti į realybę, kad jo, sapno, nenubaidyčiau. Jis toks aiškus, ryškiaspalvis, grynas, tokie tikri, daugiareikšmiai jo žodžiai, vaizdai.
Buvę, tikrai buvę, tikrai tokie. Visa praeitis pilna jų, tereikia pasirinkti, kurį gyvenimo epizodą šią naktį sapnuoti.
Tai sapnai – nieko naujo, tik prisiminimai iš praeities? Sapnai nekuriami, tai tik sugrįžtanti praeitis?
Kaip bebuvę, man taip malonu pabūti vienu metu atpažintoj praeity, bet tuo pat metu dabarty ir kartu šalia, kaip skaitovas spektaklio metu vis, dažniausiai be jokio reikalo, pasigirstantis iš už kulisų ir nublukinantis tikrąjį įspūdį..
Tas skaitovas – tai mano mėginimai užrašyti.
 
Nubundu ant sofos, taip, kaip įsitaisiau vakar vakare prie atviro lango su knyga, gaudydama paskutinius saulėlydžio atšvaitus. Kaip tai galėjo nutikti, kad mama to nepastebėjo, neliepė eiti į lovą, atsigulti, apsikloti? Langas atviras ir man šiurpu, bet juk vasara ir tuoj bus šilta.
Matau, kaip vikri, daili mamos ranka stumdo skaičiukų rutuliukus, tai jų tauškėjimas ir pažadino mane. Tokių skaičiukų dabar niekas nebenaudoja ir berastum juos nebent  kur palėpėj. Man taip gera matyti, girdėti. Vakar mama buvo turguj ir parduotuvėj, tai dabar suvedinėja balansą. Tylutėliai vardina – turguj: sviesto pusė svaro, pusė litro grietinės, du kilogramai grūšiukų, vienas gaidukas, sūris. Girdžiu, kaip šiugžda pieštukas į popierių, kai užbraukia brūkšnį, įrašo skaičius – sumą. Po ja parašo skaičių, kiek išleido parduotuvėj – tai, matyt, suskaičiuota, kol aš dar nebuvau nubudusi. Sumuoja, bet aš greičiau suskaičiuoju mintinai, be skaičiukų. Teisingai.
Iš rankinės išsiima savo dailią, iki blizgėjimo nučiupinėtą odinę piniginėlę, menką krūvelę popierinių pinigų suskaičiavusi atideda į šalį, kapeikas iškrato. Skaičiuoja. Nustebusi žiūri į sąskaitą popieriaus lapely, į kapeikas saujoj – matyt, balansas nesueina.
Viskas iš naujo: vėl patyliukais vardina turgaus pirkinius, paskui parduotuvės, susumuoja. Skaičiai atitinka pirmąjį skaičiavimą. Kruopščiai, išlygindama, atlankstydama kupiūrų kampelius, perskaičiuoja popierinius pinigus, užsirašo, nebepasitiki atmintim. Imasi kapeikų – taip, praeitą kartą apsiriko, priskaičiavo rubliu per mažai. Nudžiunga, sudeda pinigus į piniginę, buvo besikelianti, bet kažkuo vėl suabejoja ir imasi skaičiuoti iš naujo.
Balansas sueina!
Iš rankinės išsiima kalendoriuką, šios dienos lapo kampelyje įrašo pinigų likutį, viską sudeda į rankinę, ją padeda į spintą, užrakina, raktą ir skaičiukus pakelia ant spintos ir pasisuka eiti.
Man tas viskas pasirodo taip juokinga, kad užsikvatoju. Mama krūpteli, susigėsta, lyg pagauta ką bloga daranti, paskui įsižeidusi paaiškina:
– Gimnazijoj namų ūkio pamokose mus mokė, kad gera namų šeiminimkė privalo visada žinoti, kiek turi pinigų – iki cento.
– Cento?
Mama patyli, lyg nuklydusi į anuos, gimnazijos, laikus.
– Tada buvo centai... – jos balsas liūdnas. Ir manęs nebeima juokas. Pagalvoju, kokias likutines sumas mama įrašydavo kalendoriaus lapo kamputyje, kai buvo savo namų šeimininkė, VU dėstytojo, docento žmona ir toks apgailėtinai menkas pasirodo tas šios nakties sapne įrašytas skaičiukas, per kelis kartus sukaukšėtas mediniais rutuliukais – 7 rb. 11 kap.
Grįžtu į realybę. Manęs niekas nemokė vesti namų ūkį. Mano mokykla nesivadino gimnazija. Senų laikų savo darbo kalendoriukuose niekur nerasčiau užrašytų pinigų likučių, tik numatomi darbai, reikalai, kad ko nepamirščiau, kad nueičiau, padaryčiau, tesėčiau pažadą.
Neskaičiavau pinigų? Skaičiavau, tik kažkaip atbulai, be rūpesčio, kad jų vis per mažai, nes pinigai niekada nebuvo tikslas, o tik nereišminga priemonė būtiniausiems poreikiams tenkinti. Ir dabar nežinau, niekada nesigilinau, kaip tai nutikdavo, kad kai jų prireikdavo – tikrai prireikdavo – saviškiams, sau ar kitą kartą ir svetimam žmogui, jų visada atsirasdavo, o jei neatsirasdavo, matyt, ne tikrai tereikėjo. Kas nors gal pasakys, kad esu primityvas, neturintis svajonių, nes ir svajonių įgyvendinimui reikalingi pinigai. Svajonės buvo ir dabar yra, bet nematuojamos pinigais. Liūto dalis svajonių išsipildė. Liko dar viena kita, nebaigta realizuoti, bet esu tikra, jei aš pati ja tikrai tikėčiau, pinigų tikrai atsirastų, nes jau žinau, kad svajonės nemėgsta vienumos, jos negyvena viename žmoguje, o ieško giminingų sielų, štai tada jų tikrumas, vertė ir patikrinami, o daug pečių sunkią naštą pakelia.
Štai kad ir ši, iš pirmo žvilgsnio neišsipildžiusi, svajonė – nepastačiau namo. Svajonė buvo ne tiek namas, kiek lopinėlis žemės apie jį, mano nuo prigimimo žemdirbiškai dūšiai pasiganyti. Penkioliką metų aš jį stačiau, dabar jau daugiau kaip dvidešimt metų matau, kaip jis trupa, ỹra, sulaukėjo neprižiūrimos rožės, sodas virsta šabakštynu. Vis kažkas buvo svarbiau – darbas, žmonės. Netapo tas namas svajone ir nė vienam iš gan nemažos šeimynos, per tą laiką, kol priešokiais statėm, užaugo ne tik vaikai, o ir nemažas būrelis anūkų. Užaugo ir išklydo paskui savas svajones. Likau viena, beatvažiuoju vasarom. Kai pernai, laukdami manęs atvažiuojant, kaimynai padarė dailius turėklus priebučiui, laiptams, kad kartais nenutiktų nelaimė, nes sunkiai bevaikščioju, išėjusi nemigos naktį pasėdėti ant priebučio, paglostau kaimynų katinui paausius, nubraukiu laimės ašarą ir pagalvoju, kaip gerai, kad laikas patikrino svajonės tikrumą, vertę, o dažną dieną kas nors pasuka į kiemą su šviežia kopūsto galvele ar indeliu braškių, patikusia knyga ar tik paklausti, kaip jaučiuosi. Juokauju, kad esu parapijos išlaikytinė. Esu laiminga.
Ar neįsitikinome tuo ir Sausio 13-ąją? Kelių tautos kartų reikėjo, kad šviesi svajonė neužgestų, keliaženklio dalyvių skaičiaus, kad atėjus metui ji būtų realizuota, neskaičiuojant prarandamų pinigų, turtų, gyvybių? Štai todėl dabar man ir neramu, kai gyvenimo prasmė ir žmogaus vertė pirmiausiai matuojama pinigais, titulais, teisėtai ir neteisėtai prisiplėštais hektarais, nuo kurių nuvarė žmones, ją mylėjusius, o patys jos nedirbs ir vargu ar bent riboženklius atseks be geodezinių matavimų. Ir viskas pavieniui – man, man, man... Ar bus laimingi senatvės nemigos naktim, kai pinigai taps bejėgiai?
Naktis – nuostabus metas. Koks saldus kūdikio miegas. Koks gaivinantis, gyvenimo džiaugsmą atstatantis brandos metų nuovargio poilsis. Koks turtingas sapnų trumpalaikis, praeinantis punktyrine linija, pažadinantis mintį senatvės naktų būdravimas – snūduriavimas. Tai tarsi gyvenimo balanso suvedimas senoviniais mediniais skaičiukais. Smalsu, kokią likutinę vertę, kokia valiuta įrašysiu paskutiniam savo dienų kalendoriaus lapely?
daliuteisk

2018-01-19 06:08:38

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2018-01-19 22:38:11

Kaip sakoma, yra apie ką pamąstyti. Nors likutinės vertės klausimą jau išmąsčiau ir atsakymą susiradau.
Bet patinka kitų (ypač per asmeninius išgyvenimus, prisiminumus, t. y. unikalius kelius) keliami tie patys nesenstantys klausimai: gyvenimo perkratymai, pasiekimai, laimė, prasmė...
 
... Prisimenu tą iš pirmo žvilgsnio neišsipildžiusią svajonę, tą namą, apie jį nekart vienaip ar kitaip buvo rašyta. Ar ne ten rymota skaitant žvaigždes, ar ne ten vaikštinėjo būtybė su žaliom kelnėm, raudonom kojinėm, įsispyrusi į kaliošus ir apsigobusi skara? Prisimenu todėl, kad namas ir viskas aplink pasakojo, kaip beskambėtų paradoksaliai,  apie laimę. Taip, kažkas netobula, kažko nėra, dar ir kojos kas žingsnis kliūva, bet aplink yra dėmesingų žmonių, dienos vyksta...ten šilta.
Likutinė vertė – pridėtinė. (Atbulai skaičiuota, kitiems duota... tuo pačiu ir grįžta).
 
Paraleliai vertės paieškose pūstelėjo šaltis. Tolimųjų sapnų ir savos, tos naminės dabarties priešybė. Šaltis nuo tų, kuriuos valdo man, man, man, kurie  valdo plačiuosius hektarus. Aišku, kad jų siekis (laimė?) – kitoks turėjimas.
Svajonės? Kažin, ar toks žodis išvis tada tinka. Ir jei svajonės spiečiasi į gausius nulius, tai senatvės nemigos naktim... viso to likutinė vertė kybos kaip liesas nulis. Gali nesimatyti nė to. Nes ir nebuvo nieko.

Tokia mano numonė kategoriška. Nes kas ten žino, žmogus yra žmogus, o ta skaičiuoklė buhalterė gali būti ir baisi, ir patogi.

Vartotojas (-a): šaltuona

Sukurta: 2018-01-19 16:59:52

Įdomi buhalterija - gražiai taip toks skaičiavimas - plius minus - ir rimtai ir nelabai.