Pušelių vainiku pasipuošusią
stebėjom, kaip graži anava,
Mūsų mielosios gimtinės
sidabrinė kalva.

Šalia upelis banguoja.
Žemė, rodos, alsuoja – gyva...
Baltą dainą su vėju dainuoja
baltasniegė kalva.

Pilnačiai žvelgiant pro langą,
kartais apsvaigsta galva, –
Žvaigždėtu rūbu prisidengus
ilsisi mūsų kalva.

Šaltis ranka apkabinęs
ją nudažo sidabro spalva.
Mažas mielas kampelis gimtinės –
apšerkšnijusi sidabrinė kalva.