Aš tave suradau jau paliovusios upės tekėt vandeny,
Ir pati juk buvau ten su akmeniu sieloj nuskendus...
Mes lyg paukščiai, pavargę plasnoti sparnais, amžinai alkani
Lesam viltį snapais, slėpdami vis po plunksnomis randus...

Ir taip trokštu širdis prie širdies išsiveržti beribėn erdvėn,
Skrist į saulę -  ir net nesvarbu, kad save gal prarasim...
Nors tavęs neturiu ir manęs neturi, bet jaučiu - mes išvien
Širdimis - mintyse, svajose, viltyse... Ak, mielasis...