Aš pabūsiu šalia, nes žinau –
Kartais atslenka naktys besielės...
Lauksi grįžtant lig ryto sūnaus,
Nors jis sakė – užtruks minutėlei.
Ir dauš langus melsvi žiburiai,
Nes žvaigždes spindesys jų slopina,
O sūnus vėl ir vėl nepareis...
Tau džius lūpos tarytum nuo vyno,
Kaklą rėš toks sprangus graudulys –
Lyg paklydus pati būtum naktį,
Kada snigs, kada griaudės ir lis
Tuo metu, kai turėtų vien degti
Giedrame danguje jaunatis
Apsupta išbarstytų blizgučių...
Juk žinau, ką dabar tu jauti –
Nenuslėpsi, kad tampa taip tuščia
Ir kartu taip be galo sunku –
Būną tylos, kai slegia it švinas...
....................................................................
Sūnus grįš. Gal supras.
Ne laiku –
Jau gyvenimą jam išdalinus...
2018 m. gruodžio 3 d.
Komentarai
Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis
Vartotojas (-a): Vasara7
Sukurta: 2018-01-18 19:43:13
koks pažįstamas sūnaus laukimas...taip sava...ačiū už eiles
Vartotojas (-a): Audronaša
Sukurta: 2018-01-18 11:07:55
Kam teko laukti, žino, kaip tai yra sunku.