tavo pasaulis buvo ramus
tavo jūroje  nesiautėjo audros 
vienatvė ištikimai prižiūrėjo namus
o  katė visada elgėsi  jautriai
tavo  mėnesiai – vieno dydžio karoliai
naktis ginė dieną
o diena vijosi naktį
jūs  gyvenot  lyg bičiuliai
lyg broliai
kol lemtis sumanė  viso šito  netekti
ir tada prasidėjo... atsirado galybė
lyg per potvynį  jūra prarado krantus
plukdė  akmenis
rovė kelmus
namus apleido ramybė
nebeaišku ko vertas tas šėlsmas
kiek  ilgai užsibus
nepakentusi chaoso išėjo vienatvė
tu norėjai  kad ji dar paliktų savus drabužius
žaliaakė katė ilgesingai žiūrėjo į gatvę
tik jūra nurimo laiminga – ji tikrai neišdžius