Pavargau būti įkaite savo jausmų,
Keistų nuotaikų, blaškomų vėjo.
Lyg per sapną klampoju, keliuos, vėl einu
Ir pati sau daugkart išprotėju...
 
Sausos usnys susminga giliau ir giliau –
Žeidžia pėdas, pasiekia krūtinę.
Sudulijusiais siūlais vis lopau, adau
Pameluodama sau, kad užgyja...
 
Kartais saujomis lietų ar sniegą renku,
O iš smėlio statau vėjams pilį.
Plono stiklo princesę ant eglės šakų
Išklausau – nes kažkas vėl nuvylė...
---
Rankos vakaro tyliai apglėbia pečius –
Ne viena tu... Ir ne paskutinė...
 
2018 m. sausio 1 d.