Nepasimokai niekada – iš naujo mėtai
Dienas, nors pernelyg mažai turi,
Lyg pakerėta – vėlei rudeniniam lietui...
Laikai – juk keturi.
 
Tačiau tiktai ne tau... Tai – kalendoriaus pokštai.
Pyksti, suplėšai popierių, kuri...
Išties pati degi raudoniu klevo – trokšti
Pasąmonėj, kuri
 
Iš tyko, tyliai, bet tvirtai užveržia kilpą –
Dusina, braižo odą... Ir baugi
Aplanko nuojauta – savy nebesutilpus
Prarast net ją baigi.
 
Besvorė būsena – voratinklis išdrikęs
Už pirmos smilgos klius, pavėjui tįs...
Tarytum atbundi, apsigraibai, kas liko –
Plonu stiebu viltis.
 
Girdi jau širdį plakant, jau imi alsuoti
Ir kūnas, ir vidus tuoj, regis, gis...
....................................................................................
 
Bet spalio rūškanas dangus –
Jausmų besotis –
Bučiuoja tau akis...
 
2017 m spalio 16 d.