Nuteisti negalima išteisinti (2)

   Kostas savo kieme stengėsi niekam nepakliūti į akis – maža kas, dar pažins. Atėjęs paprastai atsistodavo tarp spec. konteinerių – taip buvo mažiau pastebimas, o pats galėjo matyti, kaip dukra su anūke išeina iš namų, lydėdavo iki gatvės akimis, kartais eidavo paskui, taip sužinojo, kur dukra dirba, kokį darželį lanko anūkė. Dažnai, labai dažnai kieme užsibūdavo iki vėlyviausios nakties, kol užgesdavo kampinio buto langai pirmame aukšte.
   Ir šiaip mažakalbis, Kostas dabar nuo visų, tokių kaip jis benamių, atsitvėrė tylos siena. Niekas nieko apie jį nežinojo – kas jis, kuo vardu, iš kur. Tarpusavyje benamiai ir kiti, ateinantys prie konteinerių šio bei to paieškoti, vadino Kostą Tyleniu.
   Kostui reikėjo kaip nors išgyventi – „gyvas žemėn neįlįsi“, nors to kaip tik Kostas norėjo. Nuo lemiamo žingsnio sulaikydavo VILTIS... kada nors... Kada nors jis užkalbins dukrą ir anūkėlę. Kada nors... Daugybę kartų pasiryždavo: jau, jau šiandien užkalbins, kaip nors užkalbins... Štai jos abi eina iš namų. Kostas atsiskiria nuo konteinerio – užkalbins, jau šiandien užkalbins, bet balsas užstringa gerklėje, jis nuleidžia akis ir skubriai praeina pro šalį.
   Mažoji netruko pastebėti keistą benamį (kaimynai taip vadino tą vyrą), kasdien ateinantį į jų kiemą ir ilgai stovintį prie geltonojo konteinerio. Ji nebijojo to keisto benamio – jis buvo KITOKS: prastais, bet visada švariais rūbais ir jo batai būdavo visada švarūs. Mama jai sakydavo: „Vyrai visada turi būti švariais batais. Ir moterys turi būti švariais batais. Gali būti nepavalgęs, bet batai turi būti švarūs“.
   Šv. Kūčių diena pasitaikė nelabai šalta, truputėlį pasnigo. Kostas, kaip buvo įpratęs, prisiglaudė prie konteinerio – buvo apsirengęs gana tvarkingais, švariais rūbais (gerai dabar – žmonės dažnai tvarkingai sudeda jau nebereikalingus rūbus) – gali net pasirinkti kaip „liuksinėje“ parduotuvėje. Kostas jau seniai nebesidrovėjo iš sudėtų rūbų krūvos išsirinkti tinkantį ir patinkantį rūbą, tik maisto iš konteinerio niekada nerinkdavo, negalėjo...
   Šiandien šv. Kūčios... Kostą mintys nuneša į vaikystės kaimą: didelis namas, ūkiniai pastatai, daug gyvulių, paukščių. Tėvas visada su pypke, atrodė, kad ir miega jis su ta pypke. Kostas niekada nematė jo dykinėjančio, šiaip stovinčio. Tėvas visada kažką meistraudavo –  buvo stalius. Grėblius tik pas Levoną (tėvą) kaimo moterys užsisakydavo „Levona padarytas grėblys pats grėbia“, – sakydavo moterys.
   Kostas medį pamilo jau ankstyvoje vaikystėje – iš po jo pirštų išbėgdavo miško žvėreliai, paukščiai, naminiai gyvuliai, pasakų pabaisos ir geraširdžiai kaukai. Motina... Motina. Kostui skaudžiai suduria širdį. Motina niekada nenustygstanti vietoje: ir darbe, ir dainoje, ir šokyje. Bet koks darbas jai „rankose degė“. Degė... Neliko Motinos. Nutrenkė žaibas. Va taip – bac vidury baltos dienos ir nutrenkė. Nebuvo jokios audros, jokio lietaus, jokio vėjo. Tik – mažutytis juodas, juodas debesiukas. Trumpai akimirkai aptemo dangus, švystelėjo kamuolys, bet trenksmo nebuvo... „Kamuolinis žaibas“, – kalbėjo žmonės. Tai jis įlindo namo skliautu ir „pagrobė“ Motiną, sėdėjusią prie lango. Kaip sėdėjo, taip ir liko sėdėti – tik pajuodo, o žaibas po žeme nuėjo. Negalėjo Kostas atleisti Dievui, kad atėmė Motiną, negalėjo. Nesimeldė, nelankė bažnyčios.
  „Nėra Dievo“, – sakė jis. Kostas buvo vienturtis, jam vienam reikėjo išverkti visas ašaras: už save ir už Tėvą. Tėvas tik tylėjo, ilgai tylėjo iki pat savo mirties (išgyveno nepilnus metus) ir tyliai išėjo pas Motiną. Vakare atsigulė, o ryte rado jau sustingusį, su pypke burnoje. Giedras žvilgsnis buvo nukreiptas į langą, pro kurį įsmuko tas nelemtas kamuolinis žaibas.
   „Pala, pala – šiandien gi šv. Kūčios... Motinos kepti šližikai patys skaniausi, Motinos išvirtas spanguolių kisielius – pas skaniausias...“ Kosto akys sudrėksta (gal kas įkrito).
   Netikėtai jis pajunta mažos rankutės prisilietimą. Mažjoji... Mažoji paduoda Kostui permatomą plastmasinę dėžutė su šližikais ir stiklainį kisieliaus (tikriausiai spanguolių).
  – Mano mama sakė paduoti Tau.
  – Man?
  – Tau, tau, – ir nubėga. Kostas kaip per miglą mato mažas pėdeles ant šviežiai iškritusio sniego.
  „Iš kur, po velnių, tas rūkas?“ Kostas braukia ir braukia per akis...
  Iš tiesų, iš kur per Šventas Kūčias mieste rūkas?

B.K.- Žiemgalos bitelė
(gal bus tęsinys)
2018 sausis
Raktažolė51

2018-01-13 21:29:37

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2018-01-15 11:49:44

Ši dalis žymiai geresnė. Ypač gražiai įpinta Kosto praeitis, prisiminimai apie tėvus.
Didelių taisymų nereikia, bet tuos porą skliaustelinių intarpų apie sudrėkusias akis (gal kas įkrito) ir apie kisielių (tikriausiai spanguolių) galima rašyti paprastai. Atskiri sakiniai, santūrūs štrichai, geriau negu užskliausti paaiškinimai. Galima ir visai atsisakyti kažko įkritusio į akį.