iš širdies išlašnoja beribė versmė
ir gyvenimo upė gili gosliai teka
išrašyk atvirutėj žodžius kur išliko 
beribėj lemty ir ant užupio skardžio
ten vien ašarų brydė kietam akmeny
kur iškaltas gerumas ir vardai
jau seniai išplėšti iš vertų atminimų
dieve laimink visus nekaltus ir kaltuosius
juos įžvelgsi tu paukščio vyzdy
kai išlaukęs prieš lietų rinksi uogas
o nuo kalno riedės lauko akmenys
mes čia būsim  atviri savo sopuliui
ir tylai po vėjo dainos
atsigręžk į laukus
ten kur aš 
dar esu