Ir vėl tas pats... Vėl vakarai bevaliai,
Kada žvaigždžių aptaško šampanu,
Snieguotas ar dulkėtas – trumpas kelias,
Kuriuo kadais ėjau, dabar – neinu.
 
Todėl žinau, kas vyksta, jei nutvilko
Ne pilnatis tave, veikiau – delčia,
Nes žvaigždės vėl sužimba akim vilko
Ir vėl meldiesi sau, vėl paslapčia.
 
Taip visada – be atgailų nebūna –
Jauties lyg nusikaltęs prieš visus...
Nesi karalius tu ir be karūnos,
Nors vakar gal buvai toks panašus.
 
Išties tik panašus, kadangi tostas
(Ne sostas, nesipainiokim, ne tai...)
Savimeilę aksómu tau paglostė
Ir net be taurės rankoj apgirtai.
 
Dar aksomìnėm tapo tavo akys,
Ir balsas aksominis, net širdis,
Tad gal teisybę tąsyk kažkas sakė –
Esu karalius vienas, anie – trys?..
........................................................................
 
Tačiau juk jie – pašventinti, malonėj
Ir liks, kaip liepė Viešpats, amžinai.
O tu pats sau be perstojo meluoji,
Kiti meluoja, ką, deja, žinai...

 2018 m. sausio 6 d.