Ant voratinklio gijos

Santrauka:
Netikėtai išėjusiai kolegei
2018-01-10
Ant plono šilko siūlo, ant voratinklio gijos,
Ant ryto, ant dienos, ant vakaro, nakties tylos
Nematomi likimo žingsniai išvynioja 
Kamuolį lemties, dalios, lyg lapai medžių
Rudenį be žodžių tyliai ima ir nukrinta.
Ir supranti, koks trumpas tas virpėjimas
Dienos, nakties tamsos ir saulės virsmo.
Ir koks trapus ištartas žodis, jausmas
Rankų šilumos ir bučinys, greit lūpose
Pradingstantis. Lyg sniegas, nusileidęs
Iš visatos nemarios, lyg kometa, staiga 
Nušvitusi ir dingusi. Ant plono šilko siūlo,
Ant voratinklio gijos sūpuojas vėjy mūsų laikas,
Sekundės tiksi monotoniškai be atvangos,
Kolei nutimsta vėjas ir sustoja tavo laikas.
Audronaša

2018-01-10 10:41:55

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Vartotojas (-a): baltoji varnelė

Sukurta: 2018-01-11 12:22:31

Jautri, skaudi tema, tik nesupratau vieno, kas "be žodžių
tyliai ima ir nukrinta"? Varniška galva , nieko nepadarysi.

Vartotojas (-a): haute

Sukurta: 2018-01-10 18:32:42

Būčinys lyg bū(ti), kai bučiuoji ar būčiuoji (buvinėji). Kai lieti lūpomis, tarsi būni.

Vartotojas (-a): KitaJūra

Sukurta: 2018-01-10 14:13:11

trapus voratinklio laikas...kaip ir mūsų... jautru

Vartotojas (-a): Vasara7

Sukurta: 2018-01-10 13:27:35

graudžiai lyriška...

Vartotojas (-a): herbera

Sukurta: 2018-01-10 13:09:48

taip, -viskas aišku - ,,kolei sustoja tavo laikas...,,