Nuteisti negalima paleisti (1)

Santrauka:
pavadinimas be skyrybos ženklų – padėkite, kur manote esant reikalinga. (Ar nuteisi Kostą, ar išteisinti. Mat niekas nežinojo, kodėl jis negrįžo iš parduotuvės – manė, kad pabėgo)
(Priešistorė: Kostas, našlys, turi dvi dukras, rūpinasi jomis. Vieną dieną išeina į parduotuvę ir... negrįžta. Iškyla klausimas – kur jis dingo. Pabėgo nuo atsakomybės? Tapo per sunku? Eina metai – Kosto nėra, jis neatsiliepia, nemoka alimentų dukroms...)

... Kostas sunkai budo iš slogaus sapno. Rankos stipriai virve surištos už nugaros. Gėlė visą kūną, juto kraujo skonį burnoje, liežuviu išstūmė klibančius tris priekinius dantis, krenkštelėjęs juos išspjovė čia pat po kojomis. Tamsu. Trūko oro. Sunkiai, nelygiai burzgė mašinos variklis. Kostas suprato – jis „mikriuko“ salone ant grindų. „Kur jis?“ „Kaip čia atsidūrė?“ „Kas atsitiko?“ Gerai prisimena – pasiėmė 20 eurų ir išėjo į „Norfą“ savo džiaugsmeliams (dviem dukrelėm) parnešti ko nors skanaus. Po staigios žmonos mirties jos jam liko kaip džiaugsmo ir vilties spindulėliai, buvo jo paguoda. Mylėjo jas be galo ir jos jį mylėjo – laukdavo grįžtančio iš darbo. Kostas dirbo autobuso vairuotoju, alga ne per didžiausia, bet motutei – žmonos mamai padedant, galą su galu sudurdavo ir dar likdavo mažoms pramogoms.
   Pabandė pajudinti kojas, sudejavo – suprato, kad ir jos varžiai surištos. Beprotiškai skaudėjo. Nežinia, kiek jau laiko kratosi tame „mikre“. Po truputį grįžo atmintis: jis išeina dovanų „stebuklėliams“ – „Norfos“ automobilių stovėjimo aikštelė, kerta ją, prieina iš matymo pažįstamas vaikinas, pasisveikina, paprašo užrūkyti, jis ištraukia pakelį „Winston“ ir... smūgis... kritimas į prarają.
   Kostas suprato – jis ne vienas uždaroje erdvėje, girdėjo kažkieno kvėpavimą, prislopintą dejonę. Pasirodo, jie čia keturi: Pranas, Irmantas, Olius ir jis – Kostas. Visi čia atsidūrė tuo pačiu būdu – „Norfos“ automobilių stovėjimo aikštelė, paprašymas užrūkyti, smūgis, kritimas...
   Kankinamai lėtai slenka laikas – sekundės, minutės, valandos. Staiga, nemažindamas greičio, automobilis sustoja, vaikinai suvirsta vienas ant kito, skaudžiai susitrenkia. Atsidaro durys – prieblandoje vyrai pamato dvi aukštas figūras – „spintas“ odiniais drabužiais, su megztomis kaukėmis, rankose jie turi gitaros stygas. „Kam jiems tos stygos?“ Netrukus vaikinai ant nugarų pajuntą jų paskirtį. Grubios rankos nupjauna virves, veržusias rankas ir kojas. „Išlipkit“. Nežinia kiek laiko, „ežiu“ susirietus, pragulėjus ant „mikro“ grindų, ne taip lengva atsistoti, žengti žingsnį, „skruzdėlės“ bėgioja visu kūnu, bet gitaros styga priverčia greitai suvokti, ką ir kaip reikia daryti. „Spinta“ atriša Kosto rankas, vieną surakina su Irmanto ranka, o Irmanto ranką surakina su Prano ranka, Praną sujungia su Oliumi... „Pirmyn, nusimyžkit“, – smūgis gitaros styga per kojas...
   Važiavo jie dar ilgai – gal visą parą. Kosto galvoje visą laiką sukosi mintys: „Kaip mano „džiaugsmeliai? Kas atsitiko su jomis? Kur dabar jos?“, „Kaip motutė?“, „Ką namiškiai galvoja, kai jis negrįžo iš parduotuvės?“  
   Išlaipino „muškietininkus“ prie angaro, vidury laukų. Tamsu, nors pirštu į akį durk. „Dabar gyvensite čia. Čia bus jūsų namai, Lietuvėlę pamirškite, vardus taip pat pamirškit, dabar jūs n-u-m-e-r-i-a-i. Aišku? Cha-cha-chaaaaa!“ Kostas „gavo“ numerį – keturi.
   Darbas angare – pragaras. „Gal pragare geriau“, – pagalvodavo Kostas.  Angare nei spindulėlio šviesos. Vištas jie gaudydavo infraraudonųjų lempų šviesoje. Kiek dirbo?  Laiko, kaip tokio, čia tiesiog nebuvo. Ką valgė? Ogi žalius (kartais virtus) vištų kiaušinius, kai kada gaudavo sužiedėjusios duonos... Kokia kalba kalbėjo darbdaviai? Nebuvo JOKIOS ŽMOGIŠKOS kabos, tik smūgis-keiksmažodis-smūgis. „Muškietininkai“ greitai išmoko tą „kalbą“ suprasti.
   Kiek laiko tęsėsi tas košmaras, Kostas negali pasakyti – ne vienus metus. Jis išmoko melstis. Malda ir begalinis tikėjimas Dievu jį gelbėjo. „Dieve, padėk man. Padėk pamatyti „stebuklėlius“. Padėk“... ir taip diena iš dienos, naktis iš nakties.
   Kaip jam pavyko ištrūkti ir „spintų“ vergijos?  Drąsiai galima sakyti – STEBUKLAS. Kartą atvažiavo į „vištininką“ įtakingas lietuvis su „fūra“. Ko? Na, gal pažįstami buvo, gal kokios skolos atvažiavo... „Spintos“ apie jį šokinėjo kaip apie karalių, gėrė ir šoko, šoko ir gėrė, su panom ir be panų. Gal parą, gal dvi... Kostas nutaikė momentą ir įsiropštė į „fūrą“, pasislėpė tarp tuščių vištų narvų, maišų ir kitokio šlamšto.
   Kelione į Lietuvą buvo kur kas patogesnė – minkštai įsitaisė ant maišų, maišais ir užsiklojo. Važiavo kone kaip karalius, maisto buvo šiek tiek „susitaupęs“, o ir kiek to kelio – para, ne daugiau. Sienas pravažiavo be patikrinimo – visgi Europos Sąjunga.
   Kostas sugrįžo į savo miestą, į savo kiemą, bet ne į savo namus. Negalėjo jis pasirodyti  dukroms – be dantų, be pinigų, be dokumentų – kaulai ir skūra. Jam gerai – gyvena beveik namuose – prie „savo konteinerio“, ir dokumentų jo niekas neprašo – prie konteinerio jų nereikia. Niekas čia nepažįsta. Kone kas dieną mato Kostas vieną dukrą (kita išvažiavo į Angliją), mato ir anūkėlę. Kostui gera širdy – tik be galo skaudu, kad negali joms pasirodyti – kaip viską paaiškinsi...
   Šv. Kūčių dieną prie konteinerio anūkėlė Kostui atnešė kisieliaus ir kūčiukų...
 
B.K.- Žiemgalos bitelė
2018-01-09
Raktažolė51

2018-01-09 11:20:11

Komentarai

Atsiprašome: komentarus gali rašyti tik puslapio vartotojai. Registruotis

Moderatorius (-ė): Pakeleivis

Sukurta: 2018-01-09 16:09:30

Ženklų problema ne tik pavadinime.
Ir šiaip nepakenktų daugiau atidumo... kad mažiau lįstų visokios rakos (rankos), kabos (kalbos), užrūkti (užrūkyti), nepasimestų nosinės.

Kur jis?“ „Kaip čia atsidūrė?“ „Kas atsitiko?“ – Kosto mintims tinka tik paskutinioji, šiaip turbūt pats savęs mintyse neklausia kaip apie trečiąjį asmenį? Analogiška ir vieta „Ką namiškiai galvoja, kai jis negrįžo iš parduotuvės?“

Per daug daugtaškių. Tai lengviausia išeitis, nereikia ieškoti jungiamųjų sakinių.
Kabučių gausa – jei rašoma šnekamuoju stiliumi, fūra yra fūra, mikriukas yra mikriukas. Daug kur tos kabutės nemotyvuotos (stebuklėliai, susitaupė maisto, gavo numerį ir kt.).

Ko ne – jei reikšmė vos, beveik (ar pan.), tada rašoma kone.

Vaizdelis baigiamas keistai – o kodėl mylimoms dukroms (bent tai vienai) negalima pasirodyti? Įspūdį, kad pabėgo, galima išsklaidyti. Bent jau aiškintis. Juk kaltės nėra.
Neapleidžia įspūdis, kad Kosto problema – išvaizda. Tas nelabai įtikina. Jei visiškai palaužta psichika, negebėjimas ką nors bandyti keisti, tada motyvas aiškesnis.

Anūkėlė, matosi, gailestinga mergaitė, bet negi senelis toks neatpažįstamas, kad neidentifikuojamas? Ar apie tokį ji net negirdėjusi?
Galbūt tokia ir buvo mintis – parodyti, kad nereikia skubėti teisti (užmiršti, nurašyti) neišsiaiškinus aplinkybių?